2017 m. gruodžio 27 d.

2017 m. gruodžio 14 d.

Keliauk po savo kraštą (12)



Normančių piliakalnis yra Šiaulių rajone, netoli 
Pakapės kaimo, gerai matomas nuo Šiaulių-Tytuvėnų kelio. Piliakalnis dar vadinamas Abromkalniu, Bauskės kalnu. Manoma, kad piliakalnyje stovėjo Bauskės pilis (arba Busikės, Basynės, Businės). Ieškant vokiečių kronikose minimos 1348 metais Livonijos ordino sunaikintos „Bussine“ pilies vietos, prie Bauskės piliakalnio apsistota, kaip prie vienos iš tikėtinų pilies lokalizacijos versijų.

 Piliakalnis įrengtas nedidelėje 4-5 m aukščio kalvelėje, nuolaidžiais šlaitais. Pietinėje dalyje yra nedidelė terasa. Viršuje – ovali apie 30 m ilgio ir 12 m pločio aikštelė. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIV a., archeologų netyrinėtas. Piliakalnis labai apardytas ariant, dirvonuoja, aikštelėje ir šlaituose auga pavieniai beržai ir ąžuolai. 

Į rytus ir pietryčius nuo piliakalnio yra papėdės gyvenvietė. Ji aptikta 1991 m. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro surengtos Šiaulių miesto ir rajono žvalgomosios ekspedicijos metu. Ariamame apie 0,5 m storio kultūriniame sluoksnyje buvo rasta žiestos keramikos šukių su bangelių ir lygiagrečių linijų ornamentu. Archeologas B. Dakanis datavo jas II tūkst. pr. Ir tai yra argumentas, kad Normančių piliakalnis galėjo būti vienu iš Šiaulių žemės centrų. 
Padavimas byloja, kad kalne yra „užpilta“ bažnyčia, kurią, gindamiesi nuo priešų, jėzuitai užpylė kepurėmis. 
  
Linkime, kad šie Piliakalnių pagerbimo metai skatintų ir toliau lankyti mūsų krašto piliakalnius, rūpintis jų puoselėjimu ir išsaugojimu.

Nuotraukos Jolantos Baldišės 

2017 m. lapkričio 22 d.

Keliauk po savo kraštą (11)



Sauginių piliakalnis, dar žinomas Jonelaičių ar Piliuko vardais, šiuo metu yra tapęs Bubių tvenkinio sala. Prieš užtvankos statybą piliakalnį iš pietų ir pietvakarių juosė Jonelaičių ežeras, iš vakarų ir šiaurės – Spalvės upelio pelkėti slėniai.


1973 m. piliakalnio aikštelę tyrinėjo archeologas Vytautas Daugudis. Buvo ištirta didesnė aikštelės dalis, 350 kv. m. Aikštelės pakraščiuose rastos ją juosusios sudegusios dvigubos tvoros liekanos. Kiekvieną tvoros eilę sudarė statmenai kas 1,5 – 2,5 m. vienas nuo kito į žemę įkasti 15–20 cm skersmens stulpai, tarpai tarp kurių buvo užpildyti panašaus storio gulsčiais rąstais, jie apkrėsti moliu. Tvora dar papildomai buvo sutvirtinta vidutinio dydžio akmenimis. Aikštelėje stovėjo nedideli apskriti ir keturkampiai stulpinės konstrukcijos pastatai. Piliakalnyje rasta nedaug radinių – keletas nedidelių apskaldytų titnago gabalėlių, akmeninio kirvelio ašmenų dalis, akmeninis kapliukas, lipdytos keramikos lygiu paviršiumi. Šie radiniai ir gynybinių įrengimų konstrukcija datuojami I tūkst. pr. Kr. pabaiga – I tūkst. po Kr. pradžia. 
Greta šio ankstyvo sluoksnio buvo rastos 8 beveik apskritos 0,9–1,4 m skersmens duobės, kai kurių iš jų šonai iškloti molio, maišyto su smėliu sluoksneliu. Vienos duobės pakraštys buvo puslankiu apdėtas akmenimis. 
Daugumoje duobių rasta tik po keletą akmenų, angliukų, vienoje – raguočių kaulų. Duobių aplinkoje surinkta keletas žiestos keramikos šukių, puoštų bangelės ornamentu, datuojamų XII–XIV a. Piliakalnį tyręs V. Daugudis iškėlė versiją, kad tuo laikotarpiu čia galėjo būti atliekamos pagoniškos apeigos. Archeologas Gintautas Zabiela nesutinka su šia versija, jo manymu, Sauginių piliakalnis XII–XIV a. buvo naudotas kaip piliakalnis-slėptuvė. Aptikta negausi keramika ir galbūt dalis duobių gali būti čia laikinai susirinkdavusių žmonių trumpalaikio gyvenimo slepiantis nuo priešų palikimas.

Nuotraukos Jolantos Baldišės

2017 m. spalio 26 d.

Keliauk po savo kraštą (10)


Rekčių piliakalnis, dar vadinamas Vinavos kalnu, yra dešiniajame Ventos krante, prie santakos su bevardžiu upeliuku. Čia žmonės gyveno ir kovėsi nuo I mūsų eros tūkstantmečio vidurio iki XIV amžiaus. Šiaurės rytų pusėje yra buvusi 0,7 ha plote priešpilio gyvenvietė. Piliakalnyje yra beveik apvali 6 – 7 metrų skersmens aikštelė, apjuosta pylimu.

 

Šiaurinėje pusėje buvusi apie 25 m ilgio ir 13 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 8 – 12 m aukščio. Pylimo viršus kadaise apgriautas rengiant šokių aikštelę.



Stovintis atokiau nuo kitų senovės gynybinių centrų, Rekčių piliakalnis visuomet kėlė žmonių susidomėjimą, žadino vaizduotę. Dar iki II pasaulinio karo kalbėta, neva ant kalno stovėjusi bažnyčia, kuri vėliau prasmegusi. Ir urvas buvęs, į kurį metus akmenį, pasigirsdavęs paslaptingas bildesys. Kartą piemenaitė nugriuvusiame šlaite radusi kunigo arnotą, knygą ir vilnonę skarą. Dar pasakota, kad kartą per metus vakare nuo kalno pasigirsdavęs vaikiškas graudus balselis, šaukiantis kiaules. Kitame padavime pasakojama, kad vienas žmogus išgirdęs balsą, kuris ragino sekmadienį, per patį vidurdienį, ant šio kalno pašventinti kryžių, esą, tuomet apeigų dalyviai būtų išgirdę kažkokį nepaprastą dalyką. Kaip paprastai sakmėse būna, neišdrįso šventinti Sumos laike, tai ir liko paslaptis neatskleista.




                                                  


Nuotraukos Jolantos Baldišės

2017 m. spalio 12 d.

Keliauk po savo kraštą (9)



Ramučių piliakalnis su gyvenviete yra Šiaulių raj., Kuršėnų seniūnijoje, prie Papalskių kaimo. Jis   įrengtas aukštumos kyšulyje, Ventos dešiniajame krante,santakoje su Upiuku. Piliakalnis dar vadinamas Papalskių piliakalniu, Gojeliu.



Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1972 m. atliko Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu - XIII a.



Piliakalnis apardytas jame XIX a. - XX a. pradžioje buvusių kapinių (ant pylimo tebestovi kryžiai ir mūrinė koplytėlė), pietinis šlaitas – keliuko. 

Aikštelė dirvonuoja, šiaurinė dalis apaugusi gyvatvorėmis, šlaitai apaugę lapuočiais, krūmų pomiškis iškirstas. 

Šiaurės vakarų ir pietryčių papėdėse, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 2002 m., kurioje rastas 10 cm storio XI a. - XIII a. kultūrinis sluoksnis su žiesta keramika ir gyvulių kaulais.





Nuotraukos Jolantos Baldišės

2017 m. rugsėjo 15 d.

Keliauk po savo kraštą (8)





yra Kurtuvėnų 
regioniniame parke, 
prie Vainagių kaimo.
Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, iš visų pusių juosiamoje pelkių, vakarų pusėje tyvuliuoja Vainagių ežeras.

Vietos gyventojai jį vadina Piliuku ir pasakoja, kad prie papėdės kadaise vedusi medgrinda. Tai leidžia spėlioti, jog senovėje čia gyveno žmonės, stovėjo pilis.
Piliakalnis datuojamas II tūkstantmečio pradžia.











Rašytiniuose istorijos šaltiniuose žinių apie Vainagius beveik nėra. Vietovė tapo labiau žinoma tik XX–to amžiaus pradžioje, įkūrus vieną iš seniausių  Šiaulių krašte Vainagių girininkiją,  kuri 2008 m. piliakalnį sutvarkė,  papėdėje įrengė miško pažintinį taką.













Nuotraukos Jolantos Baldišės

2017 m. rugpjūčio 30 d.

Keliauk po savo kraštą (7)



Netoli Kužių (Šiaulių r.), Luponių kaimo 
viduryje stūkso vaizdingas Luponių piliakalnis,
 dar vadinamas Perkūnkalniu, Perkūno kalnu, Raganų kalnu. Jis archeologams žinomas 
nuo XIX a. pabaigos. 




 Iki XIV a. čia stovėjo medinė pilis, buvusi vietos gyventojams slėptuve tarpusavio kovose ir kovose su kryžiuočiais. Piliakalnio papėdės gyvenvietė datuojama X–XIII a. 

Šurfuose rastos kelios lipdytinės keramikos šukės grublėtu paviršiumi leidžia teigti, kad gyvenvietės čia būta ir anksčiau.





 Į pietryčius nuo piliakalnio, už kaimo gatvės likusioje kalvos dalyje – X-XII amžiaus Luponių senkapis. 





Padavimas byloja, kad kalne yra nugrimzdusi bažnyčia, piliakalnio pylimo gale buvusi skylė, į kurią vaikai mėtydavo akmenukus, norėdami išgirsti juos krentant. Kartą per skylę į kalną buvo nuleistas vaikas, jis ten pamatė bažnyčią, kunigą, suklupusius besimeldžiant žmones.




Nuotraukos Jolantos Baldišės