2017 m. rugsėjo 15 d.

Keliauk po savo kraštą (8)





yra Kurtuvėnų 
regioniniame parke, 
prie Vainagių kaimo.
Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, iš visų pusių juosiamoje pelkių, vakarų pusėje tyvuliuoja Vainagių ežeras.

Vietos gyventojai jį vadina Piliuku ir pasakoja, kad prie papėdės kadaise vedusi medgrinda. Tai leidžia spėlioti, jog senovėje čia gyveno žmonės, stovėjo pilis.
Piliakalnis datuojamas II tūkstantmečio pradžia.











Rašytiniuose istorijos šaltiniuose žinių apie Vainagius beveik nėra. Vietovė tapo labiau žinoma tik XX–to amžiaus pradžioje, įkūrus vieną iš seniausių  Šiaulių krašte Vainagių girininkiją,  kuri 2008 m. piliakalnį sutvarkė,  papėdėje įrengė miško pažintinį taką.














2017 m. rugpjūčio 30 d.

Keliauk po savo kraštą (7)



Netoli Kužių (Šiaulių r.), Luponių kaimo 
viduryje stūkso vaizdingas Luponių piliakalnis,
 dar vadinamas Perkūnkalniu, Perkūno kalnu, Raganų kalnu. Jis archeologams žinomas 
nuo XIX a. pabaigos. 




 Iki XIV a. čia stovėjo medinė pilis, buvusi vietos gyventojams slėptuve tarpusavio kovose ir kovose su kryžiuočiais. Piliakalnio papėdės gyvenvietė datuojama X–XIII a. 

Šurfuose rastos kelios lipdytinės keramikos šukės grublėtu paviršiumi leidžia teigti, kad gyvenvietės čia būta ir anksčiau.





 Į pietryčius nuo piliakalnio, už kaimo gatvės likusioje kalvos dalyje – X-XII amžiaus Luponių senkapis. 





Padavimas byloja, kad kalne yra nugrimzdusi bažnyčia, piliakalnio pylimo gale buvusi skylė, į kurią vaikai mėtydavo akmenukus, norėdami išgirsti juos krentant. Kartą per skylę į kalną buvo nuleistas vaikas, jis ten pamatė bažnyčią, kunigą, suklupusius besimeldžiant žmones.





2017 m. rugpjūčio 10 d.

Keliauk po savo kraštą (6)


Girnikų šventkalnis (Šikšto kalnas) yra aukščiausia kalnas Šiaulių rajone. Jis iškilęs 183,4 m virš jūros lygio, o papėdę ir viršūnę skiria 50 metrų.
Pagal geomorfologinę kilmę Girnikų kalnas yra keimas, kartu su visu Vainagių–Raudonsparnės kalvagūbriu susiformavęs paskutiniame Lietuvos apledėjimo laikotarpyje. Kalnas mažai tyrinėtas, todėl nėra įrodymų, kad jame yra stovėjusi pilis. 
Vietovardžio pavadinimas siejamas su akmenimis, kurių čia būta daugybės. Iš jų vietiniai gyventojai įgudo kalti girnas.
Padavimai mini čia buvus šventą vietą. Pasakojama apie čia palaidotą milžinų motiną Kurtuovę, kalnan prasmegusią bažnyčią ir apie akmenį kalno viršūnėje, ant kurio degusi šventoji ugnis. Pasak legendos, milžinas Ansiulis šioje vietoje kartą nugalėjo tiek daug priešų „žuvėdų“, kad susidarė visas kalnas nukautųjų. Milžinas juos užbėrė iš pajūrio atneštu smėliu.
Ant Girnikų šventkalnio, buvusio trijų baltų genčių: žemaičių, kuršių ir žiemgalių sandūroje, kasmet rugsėjo 22-ąją, minint 1236 metų Saulės mūšį, uždegama Baltų vienybės ugnis. Vyksta laužų sąšauka su kitais Lietuvos piliakalniais. Ant Girnikų šventkalnio net ir sovietmečiu būdavo rengiamos gegužinės, švenčiama Rasos šventė.
1905 m. balandžio 24 d. kunigo J.Vizbaro iniciatyva kalno viršūnėje pastatytas 44 pėdų aukščio ąžuolinis kryžius lietuviškos spaudos draudimo panaikinimui paminėti. Paminklą pašventino J. Tumas–Vaižgantas, iškilmėse dalyvavo J. Biliūnas, M. K. Čiurlionis. Paminklas neišliko, tačiau 1990 m. Romuvos bendrija pastatė naują kryžių. Šalia jo stovi paminklinis stulpas „Varpinė“ (skulptorius Vitalijus Lukošaitis). 
Prie kalno1915 m. vyko nuožmūs mūšiai. Kritę apie 240 vokiečių karių palaidoti šiaurinėje prieškalnėje.

Nuo kalno galima pasidairyti po vaizdingas Girnikų apylinkes, išvysti Šatriją, Šiaulius, Kuršėnus, Kurtuvėnus. Šiaurinėje kalno papėdėje tyvuliuoja Bulėnų ežeras, pietinėje driekiasi Ventos–Dubysos perkasas. 




 










2017 m. liepos 14 d.

Keliauk po savo kraštą (5)



Kurtuvėnų piliakalnis. 




Šią kalvą kurtuvėniškiai vadina Kapa. Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad žmonės čia gyveno jau I-ajame tūkstantmetyje prieš Kristų. 
Piliakalnį į dvi dalis perskyręs Šiaulių-Šaukėnų kelias nulėmė skirtingą jo pusių raidą. 


Šiaurinėje tik 1911 m. pradėjo veikti naujosios Kurtuvėnų kapinės, pietinėje – jau 1498 m. stovėjo medinė parapinė katalikų bažnyčia. 


Apie 1570-1614 m. ji priklausė evangelikams reformatams. Yra duomenų, kad senoji Kurtuvėnų bažnyčia buvo perstatyta mažiausiai du kartus (1684 ir 1787 m.), viduje būta vargonų, šalia – varpinės. Kurtuvėnuose atidarius mūrinę bažnyčią, medinė sunyko. 




1880 m. klebono Bonaventūro Čižo rūpesčiu jos vietoje išaugo koplyčia, išlikusi iki mūsų dienų. Senąją bažnyčią dar mena kalvio nukaltas metalinis kryžius ir priešais koplyčią gulintis dubeniuotasis akmuo, kuriame buvo laikomas švęstas vanduo.




Ištrauka iš  B. Salatkienės knygos "Kurtuvėnų dvaro palikimas ir dabartis" (2016 m.)

"Pirmasis seniausia Kurtuvėnų praeitimi susidomėjo Povilas Višinskis. Be literatūrinio ir kultūros darbo, jis domėjosi antropologija, istorija, archeologija, todėl 1901-1903 m. gyvendamas Kurtuvėnuose, atidžiai žvalgėsi po apylinkes ir atrado keletą vietų, kurios galėję būti piliakalniai ir laidojimo paminklai. Krzyvvickiui, tuo metu susidomėjusiam Lietuvos piliakalniais, jis parašė keletą laiškų, kuriuose pristatė nemaža archeologinių vietų visoje Lietuvoje. Tarp jų buvo ir Kurtuvėnų piliakalnis, apie kurį Višinskis parašė: „Kurtuvėnų kapinės turi pilkalnio pavidalą, bet aš iki šiol nieko nesu girdėjęs, kas patvirtintų tą spėjimą". Jo spėjimas buvo patvirtintas, L, Krzywickis Kurtuvėnų piliakalnį aprašė savo knygoje „Žemaičių senovė" ir taip įtraukė jį į archeologijos mokslo sferą. Taigi Višinskis yra tikrasis Kurtuvėnų piliakalnio atradėjas. Ilgą laiką piliakalniu buvo laikoma tik pietinė jo dalis, kurioje yra senosios Kurtuvėnų kapinės."











2017 m. liepos 3 d.

Keliauk po savo karštą (4)




Bubių piliakalnis, dar vadinamas Pilale, yra 14 km. į pietvakarius nuo Šiaulių, Dubysos upės kairiajame krante. Archeologinių kasinėjimų duomenimis Bubiuose gyventa jau V a. Gyvenvietėje galėjo gyventi apie 200–250 žmonių. Vokiečių kronikose ne kartą minima Dubysos pilis (vok. Dobitzen) ant Bubių piliakalnio esančio prie senojo prekybinio kelio, vedusio iš Rygos į Tilžę, galėjo iškilti prieš 1230-uosius metus. 
Tai viena iš stipriausių XIII a. Šiaulių žemės pilių, suvaidinusi svarbų vaidmenį kovose su kryžiuočiais Pasakojama, jog žmonės, einantys pro piliakalnį, turėdavę atnešti keturis gorčius smėlio, o raitieji – penkis. Jeigu kam nors prireikdavo kūrenamos ant kalno šventosios ugnies, taip pat turėjo aukoti.

 Liepos 6 d. lygiai 21 val. vietos laiku lietuviai visame pasaulyje gieda „Tautišką giesmę“. Esame vienintelė tauta, kurios himnas vieną dieną metuose apskrieja visą Žemės rutulį. 










Šiais metais „Tautiška giesmė“ bus giedama ant 100 piliakalnių. Šis simboliškas pasirinkimas ne tik dėl to, kad šie metai – Lietuvos piliakalnių metai, bet ir dėl to, kad artėja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis.

Bubių piliakalnis – vienas iš 100 ant kurio tą dieną
 skambės Lietuvos himnas. 


Raskite piliakalnį  arčiausiai Jūsų ir liepos 6 dieną, 
visi kartu giedokite „Tautišką giesmę“ ten. 





2017 m. birželio 15 d.

Keliauk po savo kraštą (3)



Jurgaičių piliakalnis, dažniau vadinamas Kryžių Kalnu, yra Meškuičių seniūnijoje (Šiaulių rajonas), maždaug 12 km į šiaurę nuo Šiaulių, netoli plento į Rygą, Jurgaičių, Domantų kaimų žemėse, kairiajame Kulpės upelio krante, juosiamas bevardžio Kulpės intako. Žmonių vadintas Pilies, Piliaus kalnu, Jurgaičių, Domantų piliakalniu, Šventkalniu, Maldavimų kalnu. 
Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIV a. Kronikose minima, kad 1348 m. čia stovėjusi medinė Kulių pilis, padėjusi ginti Šiaulių žemės šiaurės rytų kraštą nuo Livonijos kariuomenės.
Rašytiniuose šaltiniuose Kryžių kalnas pirmąkart minimas XIX a. viduryje (kryžiai aptinkami nuo 1850 metų), gali būti, kad kryžiai pradėti statyti po 1831 m. sukilimo. Domantų kaimo ribose kryžius imta statyti ant Jurgaičių piliakalnio po to, kai caro valdžia žiauriai susidorojo su 1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalyviais. Apie 1900 m. šventa tapusi vieta ėmė traukti vis didesnes tikinčiųjų minias – žmonės kalne statydavo kryžius tikėdamiesi malonės. 
Šį kalną dar labiau išgarsino 1993 m. čia apsilankęs popiežius Jonas Paulius II.


Kryžių kalno apsauga rūpinasi ir valstybė. 2007 m. piliakalnis įrašytas į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą. Nepriklausomybės dešimtmečiais dedamos pastangos išsaugoti Kryžių kalno autentiškumą, kad jo nesuniokotų stichiškas kryžių statymas. Prie Kryžių kalno pastatytas turistų informacijos centras, įrengta asfaltuota aikštelė ir būtiniausi patogumai atvykstantiesiems.


Kryžių kalne, kaip teigia statistai, šiuo metu priskaičiuojama maždaug 200 tūkst. įvairaus dydžio kryžių.

Kryžių kalnas: istorija, apeigos, muzika“ (V., Mintis, 2014 m.) –  tai prof. habil. dr. Alfonso Motuzo monografija, kurioje pristatoma kultūros istorijos, etnologijos ir etnomuzikologijos mokslų tyrimų kontekste surinkta medžiaga apie Kryžių kalno aplankymo pamaldumo praktikos Lietuvoje ypatumus, apeiginius papročius ir jų kilmę bei sąlyčius su Kryžių kalnu, esančiu Lenkijoje. Atlikto tyrimo išvados pagrindžia monografijos pradžioje išsikeltą hipotezę, kad Lietuvos Kryžių kalno aplankymo pamaldumo praktikos ištakos yra žuvusiųjų ir mirusiųjų atminimo (paminėjimo) ir pagerbimo vieta. 
Šią knygą galite skaityti bibliotekos bendrojoje skaitykloje. 





2017 m. birželio 1 d.

Keliauk po savo kraštą (2)



 Salduvės – Žuvininkų piliakalnis, Salduvės kalnas – piliakalnis yra Šiaulių miesto rytiniame pakraštyje, jis įrengtas aukščiausioje iš šioje vietoje esančių kalvų. Jo aikštelė apskrita, iš visų pusių apjuosta pylimo.Šlaitai statūs, 10-15 m aukščio.
  Tokie galingi įtvirtinimai liudija, kad piliakalnis tikrai buvo naudojamas gynybai nuo priešų paskutiniame medinių pilių gyvavimo laikotarpyje – XI–XIV a. Jis galėjo būti naudojamas ir visą I-ą tūkstantmetį, gynybiniai įrengimai nuolat tobulinami. 
   1969 m. piliakalnis paskelbtas valstybės saugomu archeologijos paminklu. 
   Salduvės piliakalnio kultūrinis sluoksnis gerokai apgadintas. Tik vienas kitas atsitiktinis radinys liudija apie piliakalnio istoriją. XIX a. pradžioje ant kalno buvo pastatytas optinio telegrafo bokštas. 1944 m. rugpjūčio mėnesį ant kalno buvo Raudonosios armijos stebėjimo punktas. 
   1977 m. statant paminklą sovietų armijai prie Salduvės piliakalnio, plote, esančiame į vakarus nuo piliakalnio, buvo pakeistas reljefas – vienur nukastas žemės sluoksnis, kitur supiltos kalvelės. 1993 m. paminklas demontuotas, tačiau jo betoninis pagrindas ir dirbtinės kalvos paliktos. 
   Salduvės vardo kilmę paaiškinti sunku. Legendoje pasakojama, jog kažkada čia gyvenęs didikas, turėjęs nepaprastai gražią dukterį, kurią pamilęs šaunus jaunikaitis. Įsimylėjėliai mėgdavę vaikščioti kalno viršūne. Tokia meilė dievui Perkūnui pasirodžiusi per daug nepadori, per daug saldi, ir jis vieną dieną sukėlęs didžiulę audrą, sugriaudėjęs ir trenkęs į kalną, pliekęs žaibais… Esą nuo taip tragiškai pasibaigusios saldžios meilės ir piliakalnio pavadinimas – Salduvė. Gali būti, kad vietovardis atsirado nuo asmenvardžio Saldus. O gal į pilį buvo suvežamas medus? 
   Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo proga, Salduvės piliakalnio garsinimui 2009 m. sukurta knyga „Aukuras Salduvei. Didžioji Salduvės knyga“. Tai didžiausia Lietuvos knyga – 1,25 m aukščio, 90 cm pločio, 25 cm storio, 113,669 kg masės. Knygos sumanytojas ir idėjos įgyvendintojas šiaulietis kraštotyrininkas, kultūros istorikas, dizaineris Vilius Puronas. Knygoje istorikų ir kraštotyrininkų tyrinėjimai, išvados, hipotezės, taip pat legendos, šiauliškių literatų ir muzikų kūriniai apie Salduvės piliakalnį bei jo ateities viziją. Be lietuvių keli straipsniai yra latvių ir prūsų kalbomis Knyga iliustruota įvairių laikmečių dailininkų darbais bei koliažais. Ši 184 puslapių knyga išleista Šiaulių universiteto leidyklos ir uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių knygrišykla“ 2009 m. 1 egz. tiražu. Metalinius viršelius, kuriuos puošia iš plieno lakštų iškarpyti ąžuolo lapai, padarė Šiaulių uždaroji akcinė bendrovė „Elga“. Nuo 2012 m. balandžio 24 d. ji eksponuojama Šiaulių universiteto bibliotekos fojė.


                                                                                                                                                                       

Nuo piliakalnių atsiveriantys įspūdingi vaizdai  
tai džiaugsmas ne tik akims, bet ir sielai.