2012 m. kovo 19 d.

Gamta-visų namai



Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2012 metais bus minimas pirmojo viešo 1812 metais įkurto Lietuvos muziejaus – Dionizo Poškos Baublių 200 metų jubiliejus, 2012 metus paskelbė Muziejų metais. Pagrindinis Muziejų metų programos tikslas – atkreipti valstybės ir visuomenės dėmesį į muziejų vykdomą svarbią misiją saugoti kultūros ir istorijos vertybes bei šviesti visuomenę. Programa siekiama stiprinti muziejų veiklą, atnaujinti ekspozicijas, didinti jų žinomumą, formuoti visuomenės sampratą apie muziejus. Šiandien muziejai ne tik kaupia ir saugo kultūros, istorijos ir meno vertybes, bet ir stengiasi rasti kuo patrauklesnių formų jas atverti, suteikti bendruomenei galimybę turiningai ir kūrybingai leisti laisvalaikį.

Minėdami Pasaulinę Žemės dieną apsilankykime ir Šiaulių universiteto Gamtos muziejuje, kuris įkurtas 2000 metais rugsėjo mėn., minint Pedagogikos fakulteto 40 – ties metų jubiliejų. Muziejaus įkūrėjas – Stasys Gliaudys, muziejuje
kaupiantis eksponatus ir dirbantis iki šiol.


Tokios paskirties muziejus yra vienintelis Šiaurės Lietuvoje. Muziejuje eksponuojami per kelis dešimtmečius sukaupti gyvosios gamtos eksponatai, daugelis jų atspindi Lietuvos gamtą. Muziejus turi ne tik mokslinę, bet ir praktinę, t. y. pažintinę reikšmę. Iš viso muziejuje sukaupta daugiau kaip 4000 eksponatų. Čia yra demonstruojamos 73 rūšys ir formos pinčių ir duobagyvių, vabzdžių – net 889 rūšys (tarp jų vien 534 drugių rūšys, moliuskų rūšių ir variacijų yra net 1011). Gausiai muziejus eksponuoja paukščius – net 182 rūšis. Muziejuje galima pamatyti 39 rūšis jūros žvaigždžių ir jūros ežių bei 46 rūšių žuvų, varliagyvių ir roplių. Be čia išvardintų gyvūnijos pasaulio atstovų, muziejuje dar eksponuojami vėžiagyviai, voragyviai, šimtakojai ir kiti. Muziejuje esama ir egzotinių kraštų (šiltųjų jūrų) gyvūnijos atstovų.
Ekspozicijoje demonstruojami ir vabzdžių bei paukščių gyvenamieji būstai — lizdai ir inkilai.
Daugelis čia esančių vabzdžių eksponatų aprašyti moksliniuose straipsniuose, žinomos jų sugavimo datos ir vietos.
Muziejaus tikslas – padėti lankytojams geriau susipažinti su mus supančia gyvūnijos sistema ir jos įvairove, nes pagarba ir meilė gamtai ateina tik per pažinimą.Muziejaus paskirtis dvejopa – jis ne tik universiteto mokymo bazė, bet ir erdvė visuomenei tenkinti pažintinius interesus.

2012 m. kovo 15 d.

Kovo 16-oji - Knygnešio diena


Kovo 16-oji Lietuvoje minima kaip Knygnešio diena, mat šią dieną, 1846-aisiais, gimė Jurgis Bielinis, knygnešys, publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis. Jis laikomas Vidurio ir Vakarų Lietuvoje veikusio draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo tinklo įkūrėju. Jis ne sykį buvo įkliuvęs caro žandarams, bet vis ištrūkdavo. Už J.Bielinio sugavimą buvo siūloma didelė premija. Jis gyvenimo šūkiu laikė paties sukurtą posakį: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis“. Mirė eidamas pėsčiomis į Vilnių, į Lietuvių konferenciją, kuri Nepriklausomybės reikalavimą paskelbė bendru visos tautos reikalu.
Šią dieną pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas, kai po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba.Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Lietuviškos knygos ir laikraščiai ėjo iš rankų į rankas. Nepaisant to, kad už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, knygos buvo platinamos itin aktyviai. Imperinės valdžios atstovai, matydami, jog nebegali sulaikyti slaptojo knygų platinimo, 1904 m. panaikino daugiau kaip 40 metų trukusį lietuviškos spaudos draudimą.
1864 – 1901 metai – tai tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė, tačiau joje telpa žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo egzistenciją. Šios kovos simboliu tapo KNYGNEŠYS. Manoma, kad per 40 spaudos draudimo metų į tautą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo 2000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį.
1936 m. Kaune buvo pastatytas Vytauto Didžiojo karo muziejaus ansamblis ir įrengtas Knygnešių sodelis, kuriame pastatytas ir legendinis skulptoriaus Juozo Zikaro paminklas „Knygnešys“ bei Knygnešių sienelė – žymiausių knygnešių garbei.

Skaitykite daugiau.

2012 m. kovo 5 d.

Knygų istorijos Mokytojas




"Sakoma, kad bibliotekininkas – tarpininkas tarp žmogaus ir nuostabaus knygų pasaulio, kuriame įamžinti visos žmonijos jausmai, idėjos, žinios ir patyrimai".








Levas Vladimirovas.
Tie, kurie bibliotekininkystės mokslus krimto Vilniaus Universitete praeito amžiaus pabaigoje ,puikiai atsimena Knygų istorijos Mokytoją profesorių Levą Vladimirovą.
Kiekvienais metais vasario 27 d. pagerbiamas Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos, ilgamečio Vilniaus universiteto Bibliotekininkystės, vėliau Mokslinės informacijos katedros vedėjo prof. Levo Vladimirovo atminimas. Šiais metais minime 100-ąsias jo gimimo metines.
„Levas Vladimirovas (1912–1999) – vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. antrosios pusės Lietuvos bibliotekininkystės, knygotyros ir informacijos mokslų atstovų. Jis žinomas kaip bibliotekininkystės specialybės kūrėjas, seniausio Rytų Europoje Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius, sovietinės okupacijos metais inicijavęs 15 tūkst. knygų ir muziejinių vertybių grąžinimą Lietuvai, pirmasis neamerikietis, net šešerius metus vadovavęs Jungtinių Tautų Dago Hammarskjöldo Niujorke, dalyvavęs IFLA veikloje. L. Vladimirovo veiklos unikalumą galima pabrėžti ir dėl sudėtingų istorinių sąlygų. Jis gyveno visais keturiais XX a. Lietuvos valstybingumo etapais: gimė carų Rusijoje, išsilavinimą gavo nepriklausomoje Lietuvoje, profesinės ir mokslinės veiklos zenitą pasiekė sudėtingais sovietinės okupacijos metais, o atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu galėjo įvertinti savo įvairiopos veiklos rezultatus. Visą šio mokslininko profesinę ir mokslinę veiklą trumpai galima apibūdinti kaip tradicijų ir modernumo sintezę, kuri atsispindi kultūros paveldo istorijai bei profesinėms aktualijoms skirtuose darbuose.“ – ištrauka iš L. Vladimirovo veiklos tyrinėtojos Eglės Akstinaitės straipsnio.

Vienas įdomus prof. L.Vladimirovo biografijos faktas,susijęs su Šiauliais:„Anksti išmoko skaityti ir rašyti. Rašė lietuvių, rusų, anglų, vokiečių kalbomis,skaitė ir kalbėjo dar keliolika kalbų. Jau 1923–1924 m. talkino Šiauliuose motinos, stomatologės bajoraitės Stefanijos Daujotaitės įkurtoje bibliotekoje – skaitykloje.

Nuo tada pradėjo rinkti ir asmeninę biblioteką, kurioje, nepaisant patirtų praradimų, buvo sukaupęs apie 6000 knygų įvairiomis kalbomis ir įvairiausiomis temomis“.

„LEVAS VLADIMIROVAS – Knygos riteris, pašventęs gyvenimą bibliotekininkystei“.
Taip vadinasi Nacionalinėje bibliotekoje parengta virtuali paroda, supažindinanti su žymaus bibliotekininkystės specialisto, knygotyrininko prof. L. Vladimirovo moksline ir kūrybine veikla, istoriografija. Skaitytojai galės paskaityti išsamius profesorių Domo Kauno ir Vlado Žuko straipsnius apie prof. L.Vladimirovą, dukros Natalijos Vladimirovos atsiminimus. Taip pat turės galimybę pamatyti plačią ikonografinę medžiagą iš Vilniaus universiteto Rankraščių skyriaus archyvo, N. Vladimirovos asmeninio archyvo, prof. D. Kauno fotografijas. Parodoje pateikta
prof. L.Vladimirovo darbų apžvalga, eksponuojami leidiniai iš Nacionalinės bibliotekos fondų, rankraščiai ir laiškai.
Senosios fotografijos nukelia į mūsų studijų laikus ir sugrąžina studentiškų laikų prisiminimus.



Žmonijos kultūros lobynas yra knygose,

tik jos yra neaprėpiamos išminties,

patyrimo ir grožio telkinys,

iš kurio semiasi idėjų kiekviena karta

ir pati papildo tą lobyną naujomis idėjomis.



Levas Vladimirovas