2017 m. birželio 15 d.

Keliauk po savo kraštą (3)



Jurgaičių piliakalnis, dažniau vadinamas Kryžių Kalnu, yra Meškuičių seniūnijoje (Šiaulių rajonas), maždaug 12 km į šiaurę nuo Šiaulių, netoli plento į Rygą, Jurgaičių, Domantų kaimų žemėse, kairiajame Kulpės upelio krante, juosiamas bevardžio Kulpės intako. Žmonių vadintas Pilies, Piliaus kalnu, Jurgaičių, Domantų piliakalniu, Šventkalniu, Maldavimų kalnu. 
Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIV a. Kronikose minima, kad 1348 m. čia stovėjusi medinė Kulių pilis, padėjusi ginti Šiaulių žemės šiaurės rytų kraštą nuo Livonijos kariuomenės.
Rašytiniuose šaltiniuose Kryžių kalnas pirmąkart minimas XIX a. viduryje (kryžiai aptinkami nuo 1850 metų), gali būti, kad kryžiai pradėti statyti po 1831 m. sukilimo. Domantų kaimo ribose kryžius imta statyti ant Jurgaičių piliakalnio po to, kai caro valdžia žiauriai susidorojo su 1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalyviais. Apie 1900 m. šventa tapusi vieta ėmė traukti vis didesnes tikinčiųjų minias – žmonės kalne statydavo kryžius tikėdamiesi malonės. 
Šį kalną dar labiau išgarsino 1993 m. čia apsilankęs popiežius Jonas Paulius II.


Kryžių kalno apsauga rūpinasi ir valstybė. 2007 m. piliakalnis įrašytas į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą. Nepriklausomybės dešimtmečiais dedamos pastangos išsaugoti Kryžių kalno autentiškumą, kad jo nesuniokotų stichiškas kryžių statymas. Prie Kryžių kalno pastatytas turistų informacijos centras, įrengta asfaltuota aikštelė ir būtiniausi patogumai atvykstantiesiems.


Kryžių kalne, kaip teigia statistai, šiuo metu priskaičiuojama maždaug 200 tūkst. įvairaus dydžio kryžių.

Kryžių kalnas: istorija, apeigos, muzika“ (V., Mintis, 2014 m.) –  tai prof. habil. dr. Alfonso Motuzo monografija, kurioje pristatoma kultūros istorijos, etnologijos ir etnomuzikologijos mokslų tyrimų kontekste surinkta medžiaga apie Kryžių kalno aplankymo pamaldumo praktikos Lietuvoje ypatumus, apeiginius papročius ir jų kilmę bei sąlyčius su Kryžių kalnu, esančiu Lenkijoje. Atlikto tyrimo išvados pagrindžia monografijos pradžioje išsikeltą hipotezę, kad Lietuvos Kryžių kalno aplankymo pamaldumo praktikos ištakos yra žuvusiųjų ir mirusiųjų atminimo (paminėjimo) ir pagerbimo vieta. 
Šią knygą galite skaityti bibliotekos bendrojoje skaitykloje. 





2017 m. birželio 1 d.

Keliauk po savo kraštą (2)



 Salduvės – Žuvininkų piliakalnis, Salduvės kalnas – piliakalnis yra Šiaulių miesto rytiniame pakraštyje, jis įrengtas aukščiausioje iš šioje vietoje esančių kalvų. Jo aikštelė apskrita, iš visų pusių apjuosta pylimo.Šlaitai statūs, 10-15 m aukščio.
  Tokie galingi įtvirtinimai liudija, kad piliakalnis tikrai buvo naudojamas gynybai nuo priešų paskutiniame medinių pilių gyvavimo laikotarpyje – XI–XIV a. Jis galėjo būti naudojamas ir visą I-ą tūkstantmetį, gynybiniai įrengimai nuolat tobulinami. 
   1969 m. piliakalnis paskelbtas valstybės saugomu archeologijos paminklu. 
   Salduvės piliakalnio kultūrinis sluoksnis gerokai apgadintas. Tik vienas kitas atsitiktinis radinys liudija apie piliakalnio istoriją. XIX a. pradžioje ant kalno buvo pastatytas optinio telegrafo bokštas. 1944 m. rugpjūčio mėnesį ant kalno buvo Raudonosios armijos stebėjimo punktas. 
   1977 m. statant paminklą sovietų armijai prie Salduvės piliakalnio, plote, esančiame į vakarus nuo piliakalnio, buvo pakeistas reljefas – vienur nukastas žemės sluoksnis, kitur supiltos kalvelės. 1993 m. paminklas demontuotas, tačiau jo betoninis pagrindas ir dirbtinės kalvos paliktos. 
   Salduvės vardo kilmę paaiškinti sunku. Legendoje pasakojama, jog kažkada čia gyvenęs didikas, turėjęs nepaprastai gražią dukterį, kurią pamilęs šaunus jaunikaitis. Įsimylėjėliai mėgdavę vaikščioti kalno viršūne. Tokia meilė dievui Perkūnui pasirodžiusi per daug nepadori, per daug saldi, ir jis vieną dieną sukėlęs didžiulę audrą, sugriaudėjęs ir trenkęs į kalną, pliekęs žaibais… Esą nuo taip tragiškai pasibaigusios saldžios meilės ir piliakalnio pavadinimas – Salduvė. Gali būti, kad vietovardis atsirado nuo asmenvardžio Saldus. O gal į pilį buvo suvežamas medus? 
   Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo proga, Salduvės piliakalnio garsinimui 2009 m. sukurta knyga „Aukuras Salduvei. Didžioji Salduvės knyga“. Tai didžiausia Lietuvos knyga – 1,25 m aukščio, 90 cm pločio, 25 cm storio, 113,669 kg masės. Knygos sumanytojas ir idėjos įgyvendintojas šiaulietis kraštotyrininkas, kultūros istorikas, dizaineris Vilius Puronas. Knygoje istorikų ir kraštotyrininkų tyrinėjimai, išvados, hipotezės, taip pat legendos, šiauliškių literatų ir muzikų kūriniai apie Salduvės piliakalnį bei jo ateities viziją. Be lietuvių keli straipsniai yra latvių ir prūsų kalbomis Knyga iliustruota įvairių laikmečių dailininkų darbais bei koliažais. Ši 184 puslapių knyga išleista Šiaulių universiteto leidyklos ir uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių knygrišykla“ 2009 m. 1 egz. tiražu. Metalinius viršelius, kuriuos puošia iš plieno lakštų iškarpyti ąžuolo lapai, padarė Šiaulių uždaroji akcinė bendrovė „Elga“. Nuo 2012 m. balandžio 24 d. ji eksponuojama Šiaulių universiteto bibliotekos fojė.


                                                                                                                                                                       

Nuo piliakalnių atsiveriantys įspūdingi vaizdai  
tai džiaugsmas ne tik akims, bet ir sielai.