Šią kalvą kurtuvėniškiai vadina Kapa. Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad žmonės čia gyveno jau I-ajame tūkstantmetyje prieš Kristų. Piliakalnį į dvi dalis perskyręs Šiaulių-Šaukėnų kelias nulėmė skirtingą jo pusių raidą.
Šiaurinėje tik 1911 m. pradėjo veikti naujosios Kurtuvėnų kapinės, pietinėje – jau 1498 m. stovėjo medinė parapinė katalikų bažnyčia.
Apie 1570-1614 m. ji priklausė evangelikams reformatams. Yra duomenų, kad senoji Kurtuvėnų bažnyčia buvo perstatyta mažiausiai du kartus (1684 ir 1787 m.), viduje būta vargonų, šalia – varpinės. Kurtuvėnuose atidarius mūrinę bažnyčią, medinė sunyko.
1880 m. klebono Bonaventūro Čižo rūpesčiu jos vietoje išaugo koplyčia, išlikusi iki mūsų dienų. Senąją bažnyčią dar mena kalvio nukaltas metalinis kryžius ir priešais koplyčią gulintis dubeniuotasis akmuo, kuriame buvo laikomas švęstas vanduo.
Ištrauka iš B. Salatkienės knygos "Kurtuvėnų dvaro palikimas ir dabartis" (2016 m.)
"Pirmasis seniausia Kurtuvėnų praeitimi susidomėjo Povilas Višinskis. Be literatūrinio ir kultūros darbo, jis domėjosi antropologija, istorija, archeologija, todėl 1901-1903 m. gyvendamas Kurtuvėnuose, atidžiai žvalgėsi po apylinkes ir atrado keletą vietų, kurios galėję būti piliakalniai ir laidojimo paminklai. Krzyvvickiui, tuo metu susidomėjusiam Lietuvos piliakalniais, jis parašė keletą laiškų, kuriuose pristatė nemaža archeologinių vietų visoje Lietuvoje. Tarp jų buvo ir Kurtuvėnų piliakalnis, apie kurį Višinskis parašė: „Kurtuvėnų kapinės turi pilkalnio pavidalą, bet aš iki šiol nieko nesu girdėjęs, kas patvirtintų tą spėjimą". Jo spėjimas buvo patvirtintas, L, Krzywickis Kurtuvėnų piliakalnį aprašė savo knygoje „Žemaičių senovė" ir taip įtraukė jį į archeologijos mokslo sferą. Taigi Višinskis yra tikrasis Kurtuvėnų piliakalnio atradėjas. Ilgą laiką piliakalniu buvo laikoma tik pietinė jo dalis, kurioje yra senosios Kurtuvėnų kapinės."
Nuotraukos Jolantos Baldišės
