2017 m. spalio 26 d.

Keliauk po savo kraštą (10)


Rekčių piliakalnis, dar vadinamas Vinavos kalnu, yra dešiniajame Ventos krante, prie santakos su bevardžiu upeliuku. Čia žmonės gyveno ir kovėsi nuo I mūsų eros tūkstantmečio vidurio iki XIV amžiaus. Šiaurės rytų pusėje yra buvusi 0,7 ha plote priešpilio gyvenvietė. Piliakalnyje yra beveik apvali 6 – 7 metrų skersmens aikštelė, apjuosta pylimu.

 

Šiaurinėje pusėje buvusi apie 25 m ilgio ir 13 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 8 – 12 m aukščio. Pylimo viršus kadaise apgriautas rengiant šokių aikštelę.



Stovintis atokiau nuo kitų senovės gynybinių centrų, Rekčių piliakalnis visuomet kėlė žmonių susidomėjimą, žadino vaizduotę. Dar iki II pasaulinio karo kalbėta, neva ant kalno stovėjusi bažnyčia, kuri vėliau prasmegusi. Ir urvas buvęs, į kurį metus akmenį, pasigirsdavęs paslaptingas bildesys. Kartą piemenaitė nugriuvusiame šlaite radusi kunigo arnotą, knygą ir vilnonę skarą. Dar pasakota, kad kartą per metus vakare nuo kalno pasigirsdavęs vaikiškas graudus balselis, šaukiantis kiaules. Kitame padavime pasakojama, kad vienas žmogus išgirdęs balsą, kuris ragino sekmadienį, per patį vidurdienį, ant šio kalno pašventinti kryžių, esą, tuomet apeigų dalyviai būtų išgirdę kažkokį nepaprastą dalyką. Kaip paprastai sakmėse būna, neišdrįso šventinti Sumos laike, tai ir liko paslaptis neatskleista.




                                                  


Nuotraukos Jolantos Baldišės

2017 m. spalio 12 d.

Keliauk po savo kraštą (9)



Ramučių piliakalnis su gyvenviete yra Šiaulių raj., Kuršėnų seniūnijoje, prie Papalskių kaimo. Jis   įrengtas aukštumos kyšulyje, Ventos dešiniajame krante,santakoje su Upiuku. Piliakalnis dar vadinamas Papalskių piliakalniu, Gojeliu.



Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1972 m. atliko Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu - XIII a.



Piliakalnis apardytas jame XIX a. - XX a. pradžioje buvusių kapinių (ant pylimo tebestovi kryžiai ir mūrinė koplytėlė), pietinis šlaitas – keliuko. 

Aikštelė dirvonuoja, šiaurinė dalis apaugusi gyvatvorėmis, šlaitai apaugę lapuočiais, krūmų pomiškis iškirstas. 

Šiaurės vakarų ir pietryčių papėdėse, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 2002 m., kurioje rastas 10 cm storio XI a. - XIII a. kultūrinis sluoksnis su žiesta keramika ir gyvulių kaulais.





Nuotraukos Jolantos Baldišės

2017 m. rugsėjo 15 d.

Keliauk po savo kraštą (8)





yra Kurtuvėnų 
regioniniame parke, 
prie Vainagių kaimo.
Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, iš visų pusių juosiamoje pelkių, vakarų pusėje tyvuliuoja Vainagių ežeras.

Vietos gyventojai jį vadina Piliuku ir pasakoja, kad prie papėdės kadaise vedusi medgrinda. Tai leidžia spėlioti, jog senovėje čia gyveno žmonės, stovėjo pilis.
Piliakalnis datuojamas II tūkstantmečio pradžia.











Rašytiniuose istorijos šaltiniuose žinių apie Vainagius beveik nėra. Vietovė tapo labiau žinoma tik XX–to amžiaus pradžioje, įkūrus vieną iš seniausių  Šiaulių krašte Vainagių girininkiją,  kuri 2008 m. piliakalnį sutvarkė,  papėdėje įrengė miško pažintinį taką.













Nuotraukos Jolantos Baldišės

2017 m. rugpjūčio 30 d.

Keliauk po savo kraštą (7)



Netoli Kužių (Šiaulių r.), Luponių kaimo 
viduryje stūkso vaizdingas Luponių piliakalnis,
 dar vadinamas Perkūnkalniu, Perkūno kalnu, Raganų kalnu. Jis archeologams žinomas 
nuo XIX a. pabaigos. 




 Iki XIV a. čia stovėjo medinė pilis, buvusi vietos gyventojams slėptuve tarpusavio kovose ir kovose su kryžiuočiais. Piliakalnio papėdės gyvenvietė datuojama X–XIII a. 

Šurfuose rastos kelios lipdytinės keramikos šukės grublėtu paviršiumi leidžia teigti, kad gyvenvietės čia būta ir anksčiau.





 Į pietryčius nuo piliakalnio, už kaimo gatvės likusioje kalvos dalyje – X-XII amžiaus Luponių senkapis. 





Padavimas byloja, kad kalne yra nugrimzdusi bažnyčia, piliakalnio pylimo gale buvusi skylė, į kurią vaikai mėtydavo akmenukus, norėdami išgirsti juos krentant. Kartą per skylę į kalną buvo nuleistas vaikas, jis ten pamatė bažnyčią, kunigą, suklupusius besimeldžiant žmones.




Nuotraukos Jolantos Baldišės

2017 m. rugpjūčio 10 d.

Keliauk po savo kraštą (6)


Girnikų šventkalnis (Šikšto kalnas) yra aukščiausia kalnas Šiaulių rajone. Jis iškilęs 183,4 m virš jūros lygio, o papėdę ir viršūnę skiria 50 metrų.
Pagal geomorfologinę kilmę Girnikų kalnas yra keimas, kartu su visu Vainagių–Raudonsparnės kalvagūbriu susiformavęs paskutiniame Lietuvos apledėjimo laikotarpyje. Kalnas mažai tyrinėtas, todėl nėra įrodymų, kad jame yra stovėjusi pilis. 
Vietovardžio pavadinimas siejamas su akmenimis, kurių čia būta daugybės. Iš jų vietiniai gyventojai įgudo kalti girnas.
Padavimai mini čia buvus šventą vietą. Pasakojama apie čia palaidotą milžinų motiną Kurtuovę, kalnan prasmegusią bažnyčią ir apie akmenį kalno viršūnėje, ant kurio degusi šventoji ugnis. Pasak legendos, milžinas Ansiulis šioje vietoje kartą nugalėjo tiek daug priešų „žuvėdų“, kad susidarė visas kalnas nukautųjų. Milžinas juos užbėrė iš pajūrio atneštu smėliu.
Ant Girnikų šventkalnio, buvusio trijų baltų genčių: žemaičių, kuršių ir žiemgalių sandūroje, kasmet rugsėjo 22-ąją, minint 1236 metų Saulės mūšį, uždegama Baltų vienybės ugnis. Vyksta laužų sąšauka su kitais Lietuvos piliakalniais. Ant Girnikų šventkalnio net ir sovietmečiu būdavo rengiamos gegužinės, švenčiama Rasos šventė.
1905 m. balandžio 24 d. kunigo J.Vizbaro iniciatyva kalno viršūnėje pastatytas 44 pėdų aukščio ąžuolinis kryžius lietuviškos spaudos draudimo panaikinimui paminėti. Paminklą pašventino J. Tumas–Vaižgantas, iškilmėse dalyvavo J. Biliūnas, M. K. Čiurlionis. Paminklas neišliko, tačiau 1990 m. Romuvos bendrija pastatė naują kryžių. Šalia jo stovi paminklinis stulpas „Varpinė“ (skulptorius Vitalijus Lukošaitis). 
Prie kalno1915 m. vyko nuožmūs mūšiai. Kritę apie 240 vokiečių karių palaidoti šiaurinėje prieškalnėje.

Nuo kalno galima pasidairyti po vaizdingas Girnikų apylinkes, išvysti Šatriją, Šiaulius, Kuršėnus, Kurtuvėnus. Šiaurinėje kalno papėdėje tyvuliuoja Bulėnų ežeras, pietinėje driekiasi Ventos–Dubysos perkasas. 




 









Nuotraukos Jolantos Baldišės

2017 m. liepos 14 d.

Keliauk po savo kraštą (5)




Kurtuvėnų piliakalnis. 




Šią kalvą kurtuvėniškiai vadina Kapa. Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad žmonės čia gyveno jau I-ajame tūkstantmetyje prieš Kristų. 
Piliakalnį į dvi dalis perskyręs Šiaulių-Šaukėnų kelias nulėmė skirtingą jo pusių raidą. 


Šiaurinėje tik 1911 m. pradėjo veikti naujosios Kurtuvėnų kapinės, pietinėje – jau 1498 m. stovėjo medinė parapinė katalikų bažnyčia. 


Apie 1570-1614 m. ji priklausė evangelikams reformatams. Yra duomenų, kad senoji Kurtuvėnų bažnyčia buvo perstatyta mažiausiai du kartus (1684 ir 1787 m.), viduje būta vargonų, šalia – varpinės. Kurtuvėnuose atidarius mūrinę bažnyčią, medinė sunyko. 




1880 m. klebono Bonaventūro Čižo rūpesčiu jos vietoje išaugo koplyčia, išlikusi iki mūsų dienų. Senąją bažnyčią dar mena kalvio nukaltas metalinis kryžius ir priešais koplyčią gulintis dubeniuotasis akmuo, kuriame buvo laikomas švęstas vanduo.




Ištrauka iš  B. Salatkienės knygos "Kurtuvėnų dvaro palikimas ir dabartis" (2016 m.)

"Pirmasis seniausia Kurtuvėnų praeitimi susidomėjo Povilas Višinskis. Be literatūrinio ir kultūros darbo, jis domėjosi antropologija, istorija, archeologija, todėl 1901-1903 m. gyvendamas Kurtuvėnuose, atidžiai žvalgėsi po apylinkes ir atrado keletą vietų, kurios galėję būti piliakalniai ir laidojimo paminklai. Krzyvvickiui, tuo metu susidomėjusiam Lietuvos piliakalniais, jis parašė keletą laiškų, kuriuose pristatė nemaža archeologinių vietų visoje Lietuvoje. Tarp jų buvo ir Kurtuvėnų piliakalnis, apie kurį Višinskis parašė: „Kurtuvėnų kapinės turi pilkalnio pavidalą, bet aš iki šiol nieko nesu girdėjęs, kas patvirtintų tą spėjimą". Jo spėjimas buvo patvirtintas, L, Krzywickis Kurtuvėnų piliakalnį aprašė savo knygoje „Žemaičių senovė" ir taip įtraukė jį į archeologijos mokslo sferą. Taigi Višinskis yra tikrasis Kurtuvėnų piliakalnio atradėjas. Ilgą laiką piliakalniu buvo laikoma tik pietinė jo dalis, kurioje yra senosios Kurtuvėnų kapinės."









Nuotraukos Jolantos Baldišės

2017 m. liepos 3 d.

Keliauk po savo karštą (4)




Bubių piliakalnis, dar vadinamas Pilale, yra 14 km. į pietvakarius nuo Šiaulių, Dubysos upės kairiajame krante. Archeologinių kasinėjimų duomenimis Bubiuose gyventa jau V a. Gyvenvietėje galėjo gyventi apie 200–250 žmonių. Vokiečių kronikose ne kartą minima Dubysos pilis (vok. Dobitzen) ant Bubių piliakalnio esančio prie senojo prekybinio kelio, vedusio iš Rygos į Tilžę, galėjo iškilti prieš 1230-uosius metus. 
Tai viena iš stipriausių XIII a. Šiaulių žemės pilių, suvaidinusi svarbų vaidmenį kovose su kryžiuočiais Pasakojama, jog žmonės, einantys pro piliakalnį, turėdavę atnešti keturis gorčius smėlio, o raitieji – penkis. Jeigu kam nors prireikdavo kūrenamos ant kalno šventosios ugnies, taip pat turėjo aukoti.

 Liepos 6 d. lygiai 21 val. vietos laiku lietuviai visame pasaulyje gieda „Tautišką giesmę“. Esame vienintelė tauta, kurios himnas vieną dieną metuose apskrieja visą Žemės rutulį. 










Šiais metais „Tautiška giesmė“ bus giedama ant 100 piliakalnių. Šis simboliškas pasirinkimas ne tik dėl to, kad šie metai – Lietuvos piliakalnių metai, bet ir dėl to, kad artėja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis.


Bubių piliakalnis – vienas iš 100 ant kurio tą dieną
 skambės Lietuvos himnas. 




Raskite piliakalnį  arčiausiai Jūsų ir liepos 6 dieną, 
visi kartu giedokite „Tautišką giesmę“ ten. 




Nuotraukos Jolantos Baldišės