Rodomi pranešimai su žymėmis Papročiai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Papročiai. Rodyti visus pranešimus

2011 m. lapkričio 19 d.

Sveikinkime vieni kitus!


Lapkričio 21 d. – Pasaulinė sveikinimosi diena.
Šventė minima nuo 1973 metų. Ją švęsti paskatino du broliai amerikiečiai Maiklas ir Brajenas Makkomak, kovojantys prieš šaltąjį šalių karą. 1973 m. rudenį broliai netyčia susitiko Nebraskoje ir taip apsidžiaugė susitikimu, kad nutarė savo džiaugsmu pasidalinti su kitais. Jie išsiuntė laiškus draugams ir pažįstamiems į visus pasaulio kampelius. Jų siunčiamuose laiškuose nebuvo jokių idėjinių užuominų. Tai buvo tiesiog sveikinimai, linkėjimai ir prašymas perduoti sveikinimus dar bent 10-iai žmonių. Galiausiai jų idėją palaikė JAV ir kitos valstybės. Taigi lapkričio 21-ąją siūloma išsiųsti kuo daugiau sveikinimų visiems savo draugams ir pažįstamiems. Tik rašydami sveikinimus neužmirškime lietuvių kalbos taisyklių.

Žmonių bendravimas, tarpusavio santykiai prasideda pristatymu arba prisistatymu, tai yra, susipažinimu. Tą padaryti ne visada paprasta – daug kas priklauso nuo papročių, tradicijų, religijos, nuo to, kiek nelaukta pažinties vieta ir situacija. Čia ir praverčia per šimtmečius
susiklosčiusios visuotinai pripažintos bendravimo normos. Įvairiose pasaulio šalyse sveikinimosi formos yra labai skirtingos. Pavyzdžiui, Tibete sveikindamiesi žmonės dešine ranka nusiima galvos apdangalą, o kairiąją deda už ausies. Japonijoje sveikinamasi trejopai nusilenkiant: žemai, vidutiniškai (30 laipsnių kampu), truputį (15 laipsnių kampu). Naujosios Zelandijos gentyse sveikinamasi trinantis nosimis. Tailande už save aukštesnį sveikinama atsiklaupiant, o Nigerio tautos pagarbos ženklu laiko grindų palytėjimą lūpomis. Europiečiai dažniausiai sveikinasi kilstelėdami kepurę ir šiek tiek linkteldami.

Apie sveikinimosi papročius ir etiketo taisykles skaitykite Etiketogidas.lt

2011 m. birželio 21 d.

Lylio vainikai, Joninių naktį...




Lylio vainikai, Joninių naktį, lylio
Rasa ant vainikų krenta...
Sidabro rasa vainikus laimina.
Lylio, rasotiems vainikams, lylio...


Birželio pabaigoje, Saulės grąžos metu, kai naktys būna trumpiausios, o gamta klesti auga, švenčiama Rasos šventė arba Kupolinės ir Joninės.

Tikslią vidurvasario šventės datą - birželio 24 d. - nustatė krikščionybė, suteikdama globėją Joną Krikštytoją.Išlaikiusi daug senųjų ikikrikščioniškų momentų, vidurvasario šventė priėmė Joninių vardą, kuris greit prigijo, užgoždamas senesniuosius.

Rasos - archajiškas šios šventės pavadinimas. Rasa senojoje tradicijoje - esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Rasa prieš saulei patekant turinti nepaprastą gydomąją galią. Nusiprausus švenčių ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas pasidarydavęs skaistesnis.

Rasos šventė - tai ir vainikų pynimo šventė. Apeiginius vainikus iš kupolių pinasi merginos ir jais dabinasi galvas, puošia namus, duris, vartus. Ąžuolo vainikais puošiami vyrai.

Dar vienas svarbus senosios Rasos šventės komponentas - ugnis. Tai šviesa, šiluma, judėjimas ir gyvybė. Stebuklinga ugnis įsikūnijusi stebuklingame šviesos kamuolyje - saulėje, gyvybės ir šilumos šaltinyje. Per Rasos šventę saulė baigia įkopti į patį aukščiausią dangaus tašką ir pavargusi stabteli. Laužo kūrenimas - tai pagelbėjimas saulei šviesti, pagarba jai ir linkėjimas sugrįžti.

Žolynai vasarvidžio metu turi daugiausia jėgos, vaistažolės - gydomųjų savybių. Švenčių išvakarėse merginos eina rinkti žolynų - kupoliauti. Į šventę ateiname per kupolėmis išpuoštus šventinius vartus. Todėl kai kur ši šventė buvo vadinama Kupolinėm.

Kupolės šventės kulminacija - paparčio pražydėjimas. Sakmė apie nakties glūdumoje pražystantį stebuklingą paparčio - kuris niekada nežydi - žiedą yra ne tik šios šventės pasaulėžiūrinis raktas, bet ir esminis baltų pasaulėvaizdžio mitas.


"Tiek vyrai, tiek moterys šį vasaros saulėgrįžos metą sieja su vilčių ir lūkesčių išsipildymu. Šviesa, laimė, gyvenimo džiaugsmas - visa, atrodo, žengia pro gyvybės angą." - Vydūnas

*********

Džiaukimės atėjusia vasara, dažniau pavaikščiokime po rasotą žolę,dažniau pažiūrėkime į žvaigždėtą dangų,dažniau sustokime pauostyti žydinčių jazminų,dažniau stebėkime tuos auksinius saulėlydžius...
....Ech, ta trumputė mūsų VASARA...