Dalinamės vyresniosios bibliotekininkės Astos Katiliūtės, šiuo
metu esančios stažuotėje dr. Jono Šliūpo archyve, laisvalaikio įspūdžiais.
Pirmasis sekmadienis Burlingame
Ryte atsikėlę pavalgėme pusryčius. Tada, apie 9:00 val. susiruošėme važiavimui aplink miestą. Vytautas padavė man mašinos raktelius ir pasakė, kad vairuosiu aš. Taigi, sėdome į mašiną. Susireguliavau sėdynę, veidrodėlius ir pradėjome kelionę. Mieste labai daug STOP ženklų, prie kurių būtinai privalai sustoti. Lietuvoje jų yra tik keletas, ypatingai Šiauliuose; ir tai beveik vairuotojai nestoja prie jų. Nustebino vairuotojų mandagumas: vieni kitus praleidžia, padėkoja.
Apsukę ratą, grįžome į namus. Paskui susiruošėme į kelionę pažiūrėti San Andreas Fault. Kodėl būtent tai man buvo įdomu? O gi todėl, kad žiniasklaidoje pasirodė gąsdinančių pranešimų, jog San Andreas’o lūžio vieta, atrodo, yra kritinės būsenos ir, bet kuriuo metu, gali įvykti vienas galingiausių žemės drebėjimų. San Andreas’as yra vienas iš kelių lūžių žymintis ruožą tarp dviejų tektoninių plokščių – Ramiojo Vandenyno ir Šiaurės Amerikos. Jos juda viena kitos atžvilgiu. Ramiojo vandenyno plokštė juda šiek tiek greičiau, todėl įtampa tarp plokščių laikui bėgant didėja. Taigi, buvo smalsu pamatyti, kaip atrodo šis lūžis.
Pasistatėme mašiną ir ėjome link vartų, link gražaus parko. Pakeliui einant, kalbėjau Vytautui, kad aš ketinau pradėti vaikščioti, bet vis neprisiruošiau. Vytautas parodė kur man reikia nueiti, o jis pasiliko manęs laukti.
Taigi, pradėjau savo pirmą, įspūdžių pilną kelionę.
Parko keliu nulipau žemyn nuo kalno. Nufotografavau labai švarų vandenį, tai – Crystal Springs Reservoir, rezervuaras iš kurio tiekiamas geriamas vanduo.
Pakeliui pamačiau akmenį, ant kurio yra užrašyta informacija, kad su San Andreas’o lūžiu susijęs katastrofiškas žemės drebėjimas, įvykęs 1906 metų balandį, per kurį buvo visiškai sugriautas šiauriau esantis San Franciskas.
Kairėje pusėje pamačiau keliuką. Pasukau link jo, labai jau smalsu buvo kur jis veda. Ėjau keliuku ir girdėjau kaip gražiai čiulba paukščiai. Medžių kvapas buvo svaiginantis. Apsvaigusi nuo tobulo gamtos grožio, kurio žodžiais apsakyti neįmanoma, sekiau paskui kitus 2 priekyje ėjusius žmones. Kažką svajojau, tyrinėjau aplinką.
Staiga, dešinėje kelio pusėje, žolėje kažkas sukrebždėjo. Pasidarė šiek tiek nejauku, tačiau ėjau toliau. Trakšt, kairėje kelio pusėje, kažkas vėl sukrebždėjo. Vaje! - pagalvojau, juk čia turėtų būti pilna gyvačių. Čia juk, Kalifornija. Čia gali būti jos nuodingos; ir be to visokių vorų čia pilna, o jeigu koks tarantulas ar kokia juodoji našlė išlįs. Brr. Pasidarė nejauku, tačiau vijau baisias mintis toliau ir smalsumo vedama ėjau tolyn. Eidama galvojau, ką Vytautui papasakosiu anglų kalba apie tai, ką mačiau. Mintyse dėliojau sakinius. Kodėl būtent anglų kalba? O gi todėl, kad buvome sutarę, kad aš turiu įgyti kalbinės patirties.
Tame parke sutikau labai daug žmonių: vieni - vaikščiojo, kiti - bėgiojo, treti - važinėjo dviračiais ar riedučiais.
Praradusi laiko nuovoką, grožėdamasi gamta, žygiavau vis tolyn. Priėjau Jepson Laurel alėją, kurioje yra virš 600 metų senumo laurų medis, piknikų stalai bei restroom - poilsio kambarys (tualetas).
Susimąsčiau, kiek gi kilometrų nuėjau? Tačiau nuovargio nejaučiau, tai pagalvojau, turbūt nedaug . Keista tai, kad nėra nurodyta koks atstumas nueitas. Darėsi karšta ir vandens neturėjau. Na, bet vedama smalsumo, vis tiek žygiavau pirmyn. Karštis vis darėsi didesnis. Kaito galva, o kepurės tai neturėjau. Tada nusivilkau golfą ir užsidėjau ant galvos. Pasidarė jau geriau. Apsisukau ir žygiavau atgal. Ėjau, ėjau, ėjau aš parko keliu ir kelio galo nemačiau. Pamačiau iš lėto priešais mane atvažiuojančią policijos mašiną. Prasilenkėme. Išgirdau, kad automobilis sustojo. Kas čia dabar bus? - pagalvojau. Pro langą iškišo galvą gražaus sudėjimo jaunas policininkas ir pašaukė:
- “Ma’am, what’s your name?”
- “My name is Asta.”- atsakau aš jam.
O jis ir sako man:
- “Your dad is missing you.”
- “Yes, I think so, that he is missing me. I’m thinking I’m lost.” – atsakiau. Aišku visos situacijos dar nepaaiškinau jam.
Pasisiūlė jis mane pavežti iki tos vietos, kur manęs laukė Vytautas. Na, smagumėlis! - pagalvojau aš. To dar nebuvo, kad manęs ieškotų su policija. Sėdėjau mašinoje, krizenau ir raudonavau iš gėdos.
- “It’s a big shame.“- pasakiau jam.
- “It’s okay.”- nusijuokė jis. “Is this your first time in police car?” – pasiteiravo jis.
- “Oh, yes. This is my first time in police car.” – atsakiau.
Tada jis man aprodė turimus ginklus, policininko lazdą (bananą) ir kitą turimą elektroninę įrangą automobilyje. Aš jam pasakiau, kad Lietuvoje policininkai taip pat turi tokias pat lazdas.
Papasakojo jis man, kad yra iškviesta pagalba sužeistam vyrui. Išgirdau kaukiančias sirenas. Dievulėliau! Kas čia dabar darosi!, - pagalvojau aš. Privažiavome tą sužeistą vyrą. Mano gelbėtojas išlipo iš mašinos ir nuėjo link sužeistojo. Aš likau sėdėti mašinoje. Žiūrėjau, nusisukusi į jų pusę ir stebėjau kas ten vyko. Staiga, pajutau lyg mašina pradėjo riedėti. Pagalvojau, kad nuo nuovargio man pasivaideno. Pajutau, kad automobilis tikrai pradėjo riedėti. Na viršūnė visko!
- “Hey! Help!” – sušukau aš.
Bet kur tau išgirs kas mane. Pažiūrėjau atgal, plepėjo jis ten su šerifu. Mašina pradėjo riedėti dar greičiau. Pastebėjau, kad tuoj atsitrenks į medį. Pačiupau vairą ir pasukau į kitą pusę. Mašina toliau sau riedėjo smagiai.
- “Hey! Help me! What to do!?” - sušukau aš keletą kartų. Ačiū Dievuliui! Pagaliau jis mane išgirdo, atbėgo ir sustabdė automobilį.
- “I’m so scarred.” – iš išgąsčio pasakau jam.
Fui, mašina sustojo. Nusijuokėme abu. Važiuojame toliau link Vytauto.
Pakeliui palaikėme pokalbį.
- “What are you doing in Lithuania?” – pasiteiravo jis.
- “I’m a librarian.” – atsakiau.
- “Oh, it’s good.” – palinkčiojo jis galvą. “How long you are in USA?” – susidomėjęs paklausė.
- “Oh, it is just five days since I came here. Now I have something to tell about my journey to my relatives.” – leipau iš juoko.
Pakeliui prisijungė dar vienas šerifo ekipažas. Cool! – pagalvojau aš. Bandžiau paaiškinti policininkui susidariusią situaciją. Pagaliau pasiekėme Vytautą.
- “ I’m so sorry.” – bandžiau atsiprašyti Vytauto, kad užtrukau.
Padėkojau policininkui. Paspaudėme vienas kitam ranką. Atsisveikinome. Įsėdau pas Vytautą į mašiną, važiavome namo. Aišku, viską pamiršau ką norėjau papasakoti anglų kalba Vytautui apie tai ką mačiau. Grįžus namo, streso numalšinimui, Vanda pasiūlė atsigerti balto Chardonnay vyno. Centrinės Kalifornijos vynai yra žinomi kaip vieni iš geriausių vynų.
Po pietų nuėjau prie kompiuterio, pasidomėti apie tą parką kur ėjau. Taigi, to parko pavadinimas yra Sawyer Camp Trail. Kelio ilgis yra ~6 mylias (10 km.). Tai – vienas iš populiariausių poilsinių takų įlankos vietovėje. Asfaltuotas takas driekiasi nuo Crystal Springs tvenkinio krantų link San Andreas’o ežero. Čia galima išvysti (ar išgirsti) antis ir kitus vandens paukščius, elnius, kiškius, ir kitokius plėšrūnus (Vytautas minėjo, kad čia būna ir kalnų liūtų).
Surašė:
Asta Katiliūtė
Burlingame, Kalifornija, JAV
Autorės nuotraukos.
(Tęsinys rugsėjo 16 d.)
San Franciskas (angl. San Francisco), įsikūręs Ramiojo vandenyno įlankoje, vienas gražiausių Amerikos miestų. Čia galima žavėtis į kalvas kylančiomis siauromis ir raitytomis miesto gatvelėmis, vasarą susiformuojančiais rūkais,
Aukso vartų tiltas — labai sudėtingas inžinerinis kūrinys (baigtas statyti 1937 m.) Tai kabantis 2,7 km ilgio tiltas, kurio vidurinė, t. y. pagrindinė, tarp dviejų atramų esanti dalis, yra beveik 1,3 km ilgio. Tilto atramos — du milžiniški bokštai, iškilę virš vandens 230 m. Jie laiko du milžiniškus laidus, prie kurių kabantis tiltas ir pritvirtintas. Ilgis - 2737 m, plotis - 27 m, aukštis - 67 m. Tiltą pastatė ir suprojektavo inžinierius amer. Joseph Baermann Strauss (Džozefas Bermanas Štrausas)
Privažiavome Garbės legiono muziejų (angl. Legion of Honor), įkurtą Linkolno parke. Muziejų pastatė prancūzai Kalifornijos kareivių atminimui, žuvusiems I-ojo pasaulinio karo metu. Čia galima išvysti įvairių senovinių viduramžių ir europinio meno skulptūrų
