Gamta-visų namai

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2012 metais bus minimas pirmojo viešo 1812 metais įkurto Lietuvos muziejaus – Dionizo Poškos Baublių 200 metų jubiliejus, 2012 metus paskelbė Muziejų metais. Pagrindinis Muziejų metų programos tikslas – atkreipti valstybės ir visuomenės dėmesį į muziejų vykdomą svarbią misiją saugoti kultūros ir istorijos vertybes bei šviesti visuomenę. Programa siekiama stiprinti muziejų veiklą, atnaujinti ekspozicijas, didinti jų žinomumą, formuoti visuomenės sampratą apie muziejus. Šiandien muziejai ne tik kaupia ir saugo kultūros, istorijos ir meno vertybes, bet ir stengiasi rasti kuo patrauklesnių formų jas atverti, suteikti bendruomenei galimybę turiningai ir kūrybingai leisti laisvalaikį.

Minėdami Pasaulinę Žemės dieną apsilankykime ir Šiaulių universiteto Gamtos muziejuje, kuris įkurtas 2000 metais rugsėjo mėn., minint Pedagogikos fakulteto 40 – ties metų jubiliejų. Muziejaus įkūrėjas – Stasys Gliaudys, muziejuje
kaupiantis eksponatus ir dirbantis iki šiol.

Tokios paskirties muziejus yra vienintelis Šiaurės Lietuvoje. Muziejuje eksponuojami per kelis dešimtmečius sukaupti gyvosios gamtos eksponatai, daugelis jų atspindi Lietuvos gamtą. Muziejus turi ne tik mokslinę, bet ir praktinę, t. y. pažintinę reikšmę. Iš viso muziejuje sukaupta daugiau kaip 4000 eksponatų. Čia yra demonstruojamos 73 rūšys ir formos pinčių ir duobagyvių, vabzdžių – net 889 rūšys (tarp jų vien 534 drugių rūšys, moliuskų rūšių ir variacijų yra net 1011). Gausiai muziejus eksponuoja paukščius – net 182 rūšis. Muziejuje galima pamatyti 39 rūšis jūros žvaigždžių ir jūros ežių bei 46 rūšių žuvų, varliagyvių ir roplių. Be čia išvardintų gyvūnijos pasaulio atstovų, muziejuje dar eksponuojami vėžiagyviai, voragyviai, šimtakojai ir kiti. Muziejuje esama ir egzotinių kraštų (šiltųjų jūrų) gyvūnijos atstovų.
Ekspozicijoje demonstruojami ir vabzdžių bei paukščių gyvenamieji būstai — lizdai ir inkilai.
Daugelis čia esančių vabzdžių eksponatų aprašyti moksliniuose straipsniuose, žinomos jų sugavimo datos ir vietos.
Muziejaus tikslas – padėti lankytojams geriau susipažinti su mus supančia gyvūnijos sistema ir jos įvairove, nes pagarba ir meilė gamtai ateina tik per pažinimą.Muziejaus paskirtis dvejopa – jis ne tik universiteto mokymo bazė, bet ir erdvė visuomenei tenkinti pažintinius interesus.

Kovo 16-oji - Knygnešio diena

Kovo 16-oji Lietuvoje minima kaip Knygnešio diena, mat šią dieną, 1846-aisiais, gimė Jurgis Bielinis, knygnešys, publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis. Jis laikomas Vidurio ir Vakarų Lietuvoje veikusio draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo tinklo įkūrėju. Jis ne sykį buvo įkliuvęs caro žandarams, bet vis ištrūkdavo. Už J.Bielinio sugavimą buvo siūloma didelė premija. Jis gyvenimo šūkiu laikė paties sukurtą posakį: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis“. Mirė eidamas pėsčiomis į Vilnių, į Lietuvių konferenciją, kuri Nepriklausomybės reikalavimą paskelbė bendru visos tautos reikalu.
Šią dieną pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas, kai po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba.Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Lietuviškos knygos ir laikraščiai ėjo iš rankų į rankas. Nepaisant to, kad už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, knygos buvo platinamos itin aktyviai. Imperinės valdžios atstovai, matydami, jog nebegali sulaikyti slaptojo knygų platinimo, 1904 m. panaikino daugiau kaip 40 metų trukusį lietuviškos spaudos draudimą.
1864 – 1901 metai – tai tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė, tačiau joje telpa žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo egzistenciją. Šios kovos simboliu tapo KNYGNEŠYS. Manoma, kad per 40 spaudos draudimo metų į tautą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo 2000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį.
1936 m. Kaune buvo pastatytas Vytauto Didžiojo karo muziejaus ansamblis ir įrengtas Knygnešių sodelis, kuriame pastatytas ir legendinis skulptoriaus Juozo Zikaro paminklas „Knygnešys“ bei Knygnešių sienelė – žymiausių knygnešių garbei.

Skaitykite daugiau.

Knygų istorijos Mokytojas

"Sakoma, kad bibliotekininkas – tarpininkas tarp žmogaus ir nuostabaus knygų pasaulio, kuriame įamžinti visos žmonijos jausmai, idėjos, žinios ir patyrimai".

Levas Vladimirovas.

Tie, kurie bibliotekininkystės mokslus krimto Vilniaus Universitete praeito amžiaus pabaigoje ,puikiai atsimena Knygų istorijos Mokytoją profesorių Levą Vladimirovą.
Kiekvienais metais vasario 27 d. pagerbiamas Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos, ilgamečio Vilniaus universiteto Bibliotekininkystės, vėliau Mokslinės informacijos katedros vedėjo prof. Levo Vladimirovo atminimas. Šiais metais minime 100-ąsias jo gimimo metines.
„Levas Vladimirovas (1912–1999) – vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. antrosios pusės Lietuvos bibliotekininkystės, knygotyros ir informacijos mokslų atstovų. Jis žinomas kaip bibliotekininkystės specialybės kūrėjas, seniausio Rytų Europoje Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius, sovietinės okupacijos metais inicijavęs 15 tūkst. knygų ir muziejinių vertybių grąžinimą Lietuvai, pirmasis neamerikietis, net šešerius metus vadovavęs Jungtinių Tautų Dago Hammarskjöldo Niujorke, dalyvavęs IFLA veikloje. L. Vladimirovo veiklos unikalumą galima pabrėžti ir dėl sudėtingų istorinių sąlygų. Jis gyveno visais keturiais XX a. Lietuvos valstybingumo etapais: gimė carų Rusijoje, išsilavinimą gavo nepriklausomoje Lietuvoje, profesinės ir mokslinės veiklos zenitą pasiekė sudėtingais sovietinės okupacijos metais, o atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu galėjo įvertinti savo įvairiopos veiklos rezultatus. Visą šio mokslininko profesinę ir mokslinę veiklą trumpai galima apibūdinti kaip tradicijų ir modernumo sintezę, kuri atsispindi kultūros paveldo istorijai bei profesinėms aktualijoms skirtuose darbuose.“ – ištrauka iš L. Vladimirovo veiklos tyrinėtojos Eglės Akstinaitės straipsnio.

Vienas įdomus prof. L.Vladimirovo biografijos faktas,susijęs su Šiauliais:„Anksti išmoko skaityti ir rašyti. Rašė lietuvių, rusų, anglų, vokiečių kalbomis,skaitė ir kalbėjo dar keliolika kalbų. Jau 1923–1924 m. talkino Šiauliuose motinos, stomatologės bajoraitės Stefanijos Daujotaitės įkurtoje bibliotekoje – skaitykloje.
Nuo tada pradėjo rinkti ir asmeninę biblioteką, kurioje, nepaisant patirtų praradimų, buvo sukaupęs apie 6000 knygų įvairiomis kalbomis ir įvairiausiomis temomis“.

„LEVAS VLADIMIROVAS – Knygos riteris, pašventęs gyvenimą bibliotekininkystei“.
Taip vadinasi Nacionalinėje bibliotekoje parengta virtuali paroda, supažindinanti su žymaus bibliotekininkystės specialisto, knygotyrininko prof. L. Vladimirovo moksline ir kūrybine veikla, istoriografija. Skaitytojai galės paskaityti išsamius profesorių Domo Kauno ir Vlado Žuko straipsnius apie prof. L.Vladimirovą, dukros Natalijos Vladimirovos atsiminimus. Taip pat turės galimybę pamatyti plačią ikonografinę medžiagą iš Vilniaus universiteto Rankraščių skyriaus archyvo, N. Vladimirovos asmeninio archyvo, prof. D. Kauno fotografijas. Parodoje pateikta
prof. L.Vladimirovo darbų apžvalga, eksponuojami leidiniai iš Nacionalinės bibliotekos fondų, rankraščiai ir laiškai.
Senosios fotografijos nukelia į mūsų studijų laikus ir sugrąžina studentiškų laikų prisiminimus.

Žmonijos kultūros lobynas yra knygose,

tik jos yra neaprėpiamos išminties,

patyrimo ir grožio telkinys,

iš kurio semiasi idėjų kiekviena karta

ir pati papildo tą lobyną naujomis idėjomis.

Levas Vladimirovas

Dovanų programa "100 knygų apie šiuolaikinę Japoniją"

“Pasaulis yra viena šeima;visa žmonija yra broliai ir seserys.”–

Ryoichi Sasakawa (1899-1995), The Nippon Foundation įkūrėjas.

Privačiam Japonijos Nippono fondui (The Nippon Foundation), įsteigtam 1962 m. ir vykdančiam filantropinę veiklą, vadovauja p. Yohei Sasakawa, daugiau nei 20 metų inicijuojantis įvairiausius paramos projektus švietimo, sveikatos apsaugos, socialinėje, kultūros srityse. Pradžioje fondas dirbo laivininkystės ir jūrininkystės srityje, tačiau bėgant metams veikla plėtėsi. Šiandien The Nippon Foundation remia projektus, susijusius su švietimu, socialine apsauga ir visuomenės sveikata bei dirba daugiau nei 100 pasaulio šalių.Pagrindinis fondo tikslas – kurti taikią ir pasiturinčią visuomenę, kurioje būtų užtikrintos pagrindinės žmonių teisės.

Laikantis pagrindinio šūkio ir įgyvendinant savo tikslus, fondas gerbia kitų pasaulio tautų vertybes ir kultūrą, bet tuo pačiu stengiasi naikinti politinius, rasinius ir nacionalinius skirtumus.

2009 m. pavasarį The Nippon Foundation pradėjo įgyvendinti knygų dovanojimo projektą “100 knygų apie šiuolaikinę Japoniją”. Šio projekto tikslas – supažindinti pasaulio visuomenę su Japonijos gyvenimu, kultūra, literatūra, mokslu, ekonomika ir priminti svarbiausius istorijos įvykius. Siekiant atrinkti pačias geriausias knygas apie Japoniją, buvo sudarytas specialus komitetas, kuriame dirbo aukščiausios kvalifikacijos specialistai. Jie pripažino, kad buvo itin sunku nuspręsti, kurias knygas rekomenduoti skaitytojui, norinčiam geriau pažinti šiuolaikinę Japoniją. Po ilgų diskusijų buvo sudarytas knygų sąrašas ir pateiktas įvairių pasaulio šalių aukštųjų mokyklų bibliotekoms.

Ypač malonu pažymėti, kad tarp minėtų bibliotekų yra ir

Šiaulių universiteto biblioteka, kuriai fondas šiemet

padovanojo 53 leidinius.

Norite efektyvios paieškos?

...užeikite adresu Lietuvos virtuali biblioteka. Čia - paieška įvairiose duomenų bazėse vienu metu.
2011 m. pabaigoje atnaujintas Lietuvos virtualios bibliotekos portalas , kuriame galima vienu metu atlikti paiešką visų Lietuvos akademinių bibliotekų el. kataloguose, kitose lietuviškose duomenų bazėse ir iš karto surasti knygas, elektronines knygas, straipsnius, konferencijų pranešimus ir t.t. pagal temą ar autorių, pavadinimą ir kt.
Galima ieškoti daugelyje užsienio duomenų bazių vienu metu ir gauti visateksčius el. straipsnius. Šalia surastos informacijos aiškiai parašyta koks dokumentas (knyga, straipsnis, disertacija ir pan.), kur galima gauti (internete, kokioje bibliotekoje ir pan.). Galima prisiregistruoti ir užsakyti knygą internetu iš savo bibliotekos, parašyti komentarą, sukurti žymes, išsaugoti savo sąrašus, pažiūrėti kokias knygas turi pasiėmęs iš bibliotekos…

Lietuvos virtualioje bibliotekoje rasite informacinius išteklius, kurie suskirstyti į tris grupes:
Lietuvos akademinių ir mokslo institucijų bibliotekų ištekliai – 64 bibliotekų katalogų informacijos šaltiniai;
Prenumeruojamos duomenų bazės – prieiga prie 181 duomenų bazės, prenumeruojamos Lietuvos bibliotekų. Šios bazės suskirstytos į 31 išteklių, kurie pavadinti institucijų, prenumeruojančių duomenų bazes, vardais;
Kiti ištekliai: Primo Central katalogas, atviros prieigos duomenų bazės ir LIBIS suvestinis katalogas. Svarbu akcentuoti tai, kad Primo Central kataloge paieška vykdoma daug kartų greičiau, nei iš prenumeruojamų duomenų bazių.

Linkime efektyvios paieškos Lietuvos virtualioje bibliotekoje!

Facebook
Šaltinis

Strategija „Lietuva 2030“

LIETUVA – SUMANI ŠALIS, KURIOJE GERA GYVENTI IR DIRBTI.

Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ parengta ir grindžiama žmonių siūlymais ir mintimis. Daugiau kaip tūkstantis Jūsų idėjų virto dvidešimtmetį apimančiu šalies raidos dokumentu.
Šia strategija siekiame pažadinti visuomenės ir kiekvieno jos nario kūrybiškumą, susitelkti prie idėjų, kurios padėtų Lietuvai tapti modernia, veržlia, atvira pasauliui, puoselėjančia savo nacionalinį tapatumą šalimi.

Projekto „Bibliotekos pažangai“ ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos iniciatyva daugiau nei 100 šalies bibliotekų vyko gyventojų ir specialistų diskusijos apie idealią netolimos ateities biblioteką. Bibliotekininkai kartu su lankytojais rengė naujoviškos bibliotekos vizijas.
Strategijoje „Lietuva 2030“ ateities biblioteka apibūdinama kaip jaunatviškas, veržlus, linksmas, profesionalus, patikimas, atviras, modernus ir turtingas paslaugomis bendruomenės traukos ir informacinis centras, skirtas žmogui, jo tobulėjimui, dvasinės pasaulėjautos formavimui, vaikų ir jaunimo savišvietos bei laisvalaikio praleidimo vieta. Vizijoje pabrėžiama, kad biblioteka kuria viso gyvenimo mokymosi, kultūrinio tobulėjimo, bendravimo kultūros ugdymo sąlygas bendruomenės nariams kartu su bibliotekų partneriais – švietimo ir kultūros įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, verslo, valdžios atstovais, savanoriais. Jos paslaugos prieinamos 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, biblioteka pasiekiama iš bet kurio pasaulio taško. Čia gausu elektroninių paslaugų, saugomas ir skaitmeninamas regiono kultūros paveldas, vyksta kultūrinė veikla.
Ateities biblioteka įsivaizduojama tik renovuota, jauki ir moderni, su atskiromis ir lengvai transformuojamomis jaukiomis erdvėmis bendravimui, naujausia kompiuterine technika, automatizuotomis sistemomis. Čia dirba nuolat tobulėjantys specialistai, prisitaikantys prie kintančios aplinkos ir gebantys savo žinias perduoti lankytojams. Tikimasi, kad didėjant bibliotekininkų atsakomybei, šios profesijos atstovų socialinė padėtis taip pat ženkliai gerės ir bus lygiavertė jų žinioms bei darbo kokybei.

Strategija „Lietuva 2030“ taps visuomenės susitarimu, jos sąmoninga valios ir apsisprendimo išraiška, kviečiančia įtvirtinti vertybes ir kartu kurti modernią, veržlią, atvirą pasauliui, savo nacionalinį tapatumą puoselėjančią stiprią valstybę.
„LIETUVA 2030“ – MŪSŲ SĖKMĖS KELIAS IR EIKIME JUO DRAUGE".

Pasveikinkim vieni kitus

Elektroninis atvirukas – greitas ir patogus būdas, kuriuo gali pasveikinti tolimiausiuose kraštuose esančius draugus, gimines. Tačiau artimiausiems žmonėms kažkaip nepadoru siųsti pasveikinimą internetu… Be to sveikinimas atviruku turi gilias tradicijas.

Teigiama, kad pirmuosius kalėdinius atvirukus pagaminti sumanė britas Henry Cole. 1843-aisiais užsiėmęs verslininkas, nerasdamas laiko pats ranka parašyti kalėdinių sveikinimų giminaičiams ir draugams, kreipėsi į savo draugą, garsų to meto iliustratorių John Calcott Horsley, prašydamas nupiešti kalėdinį atviruką, vaizduojantį jo šeimą. Verslininkas nusprendė pagaminti daug atviruko kopijų ir išsiųsti jas savo giminaičiams ir kolegoms, linkėdamas linksmų Kalėdų.

Lietuvoje pirmieji kalėdiniai atvirukai pasirodė 19 amžiaus pabaigoje. Kalėdiniuose atvirukuose buvo vaizduojamos religinės scenos: Betliejaus žvaigždė, bažnyčia, angelai. Populiarūs buvo ir žiemos peizažai - apsnigti miškai, sodybos, bažnyčios. Po 1905-ųjų, panaikinus caro valdžios draudimą rašyti lietuviškai, prasidėjo tikras lietuviškų atvirukų leidybos klestėjimas, kuris tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios.
Tarpukario laikotarpiu, atsiradus telefonui, atvirukų siuntinėjimas Lietuvoje kiek sumažėjo. Tačiau kalėdinių atvirukų tradicija išliko. Nuo 1940-ųjų, Lietuvai tapus Sovietų sąjungos dalimi, religinių temų atvirukai išnyko. Tačiau prekyba kalėdiniais atvirukais – dažniausiai „smetoninių“ atvirukų kopijomis – persikėlė prie bažnyčių.

Pastaruoju metu, nepaisant staigaus internetu siunčiamų elektroninių atvirukų išpopuliarėjimo, tikrų kalėdinių atvirukų siuntimas ir gavimas išliko prestižo reikalu , ryškėja tendencija artimiesiems dovanoti pačių pagamintus, asmeninius atvirukus.Malonu, kai artimas žmogus pajaučia ypatingą asmeninį dėmesį, kuris siunčiamas kartu su kalėdiniu atviruku, skirtu tik jam vienam.

Šv. Kalėdos - tai ne gavimo, o dovanojimo šventė!

Padovanokime vieni kitiems gražų žodį, šypseną,

savo rankų ir širdies šilumą.

Linksmų Šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų!...

ATVIRUKO ISTORIJA rasite čia