Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIV a. Kronikose minima, kad 1348 m. čia stovėjusi medinė Kulių pilis, padėjusi ginti Šiaulių žemės šiaurės rytų kraštą nuo Livonijos kariuomenės.
Rašytiniuose šaltiniuose Kryžių kalnas pirmąkart minimas XIX a. viduryje (kryžiai aptinkami nuo 1850 metų), gali būti, kad kryžiai pradėti statyti po 1831 m. sukilimo. Domantų kaimo ribose kryžius imta statyti ant Jurgaičių piliakalnio po to, kai caro valdžia žiauriai susidorojo su 1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalyviais. Apie 1900 m. šventa tapusi vieta ėmė traukti vis didesnes tikinčiųjų minias – žmonės kalne statydavo kryžius tikėdamiesi malonės. Šį kalną dar labiau išgarsino 1993 m. čia apsilankęs popiežius Jonas Paulius II.
Kryžių kalno apsauga rūpinasi ir valstybė. 2007 m. piliakalnis įrašytas į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą. Nepriklausomybės dešimtmečiais dedamos pastangos išsaugoti Kryžių kalno autentiškumą, kad jo nesuniokotų stichiškas kryžių statymas. Prie Kryžių kalno pastatytas turistų informacijos centras, įrengta asfaltuota aikštelė ir būtiniausi patogumai atvykstantiesiems.
Kryžių kalne, kaip teigia statistai, šiuo metu priskaičiuojama maždaug 200 tūkst. įvairaus dydžio kryžių.
Kryžių kalnas: istorija, apeigos, muzika“ (V., Mintis, 2014 m.) – tai prof. habil. dr. Alfonso Motuzo monografija, kurioje pristatoma kultūros istorijos, etnologijos ir etnomuzikologijos mokslų tyrimų kontekste surinkta medžiaga apie Kryžių kalno aplankymo pamaldumo praktikos Lietuvoje ypatumus, apeiginius papročius ir jų kilmę bei sąlyčius su Kryžių kalnu, esančiu Lenkijoje. Atlikto tyrimo išvados pagrindžia monografijos pradžioje išsikeltą hipotezę, kad Lietuvos Kryžių kalno aplankymo pamaldumo praktikos ištakos yra žuvusiųjų ir mirusiųjų atminimo (paminėjimo) ir pagerbimo vieta.
Šią knygą galite skaityti bibliotekos bendrojoje skaitykloje.
Nuotraukos Jolantos Baldišės
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą