2016 m. rugsėjo 30 d.

Stažuotė dr. J. Šliūpo archyve Burlingame, Kalifornijoje (4)

Dalinamės vyresniosios bibliotekininkės Astos Katiliūtės, šiuo metu esančios stažuotėje dr. Jono Šliūpo archyve, laisvalaikio įspūdžiais.

Kelionė į Foster City miestą 


2016-06-19 d. (sekmadienį) anksti ryte su Vytautu važiavome į Foster City miestą. Vairavau į priekį aš, atgal grįžtant vairavo Vytautas. Amerikos keliais važiuoti man visai nebaisu. Tik keista matyti dideles galingas mašinas; taip pat čia daug pick up tipo mašinų. 
Foster City miestas įkurtas 1960 metais ant San Francisko įlankos įrengto pylimo, rytinėje San Mateo dalyje. Taigi, tai - miestas ant vandens. Pamačius vandenį atėjo toks noras išsimaudyti. Bet nežinau ar čia galima maudytis. 




 Miestas pavadintas T. Jack Foster, nekilnojamojo turto magnato garbei. Jam priklausė daug žemės. Jo kurta įmonė Foster Enterprises, vis dar yra aktyvi nekilnojamojo turto reikaluose visoje San Francisko įlankos zonoje. Mieste veikia rekreacinis centras. Apžiūrėję skulptūras (Stilwalkers. Demmis Smith, 2005.) išvykome link San Francisko įlankos (angl. San Francisco Bay).    Tai - Ramiojo vandenyno įlanka, įsiterpusi į vakarinę JAV pakrantę Kalifornijoje. 

Su vandenynu jungiasi Aukso Vartų sąsiauriu. Ilgis 88 km, plotis iki 20 km. Didžioji dalis įlankos sekli, gylis siekia 10 m. Kranto linija labai vingiuota. Suteka Sakramento, San Joaquin upės. Prie įlankos įsikūrę San Fransisko, Oklando, Berklio, Ričmondo, San Jose miestai. Per San Francisko įlanką nutiesta keletas tiltų. Tarp jų žymusis Aukso Vartų tiltas bei San Mateo tiltas (matomas nuo 
Vytauto ir Vandos Šliūpų namų). 
San Mateo-Hayward tiltas atidarytas 1967 m. spalio 31 d. Aukštis: 229 m., ilgis -11265 m.
Važiuojant namo pastebėjau didžiulę gaisrinės mašiną.

Tą dieną susipažinau ir su Vytauto sūnumi Kęstučiu Šliūpu. Kadangi birželio 19 d. Amerikoje buvo švenčiama Tėvo diena, tai Kęstutis atvyko pasveikinti Vytauto.





Surašė: 
Asta Katiliūtė 
Burlingame, Kalifornija, JAV 
Autorės nuotraukos. 

(Tęsinys spalio 14 d.)

2016 m. rugsėjo 16 d.

Stažuotė dr. J. Šliūpo archyve Burlingame, Kalifornijoje (3)


Dalinamės vyresniosios bibliotekininkės Astos Katiliūtės, šiuo metu esančios stažuotėje dr. Jono Šliūpo archyve, laisvalaikio įspūdžiais.

Kelionė link Ramiojo Vandenyno 

2016-06-12 d. (sekmadienį) su Vytautu susiruošėme į kelionę link Ramiojo Vandenyno. Gražiausi tos dienos vaizdai pradėjo atsiverti jau važiuojant nuo kalno žemyn. Vaizdai man buvo labai gražūs. Mane, lietuvę ypatingai sužavėjo kalnuotos vietovės, kadangi Lietuvoje tokių kalnų neišvysi. 
Pakeliui Vytautas papasakojo apie esamas vietoves. Parodė ūkininkų ir prekeivių vietas. Važiavome pro vietas, kur auga eukaliptų medžiai. Kvapas net persismelkė į mašinos vidų. Tas kvapas dar ilgai man užsiuodė. Net aprašant tą kelionę, man nepasimiršo tas malonus, stiprus, aitrus, šaltokas, su kamparo prieskoniu kvapas. 
Atvykome į Pillar Point Harbor (uostą). Tai – didžiulis jachtų ir žvejybos uostas, esantis San Mateo apskrityje į šiaurę nuo Half Moon Bay (Pusmėnulio įlanka). 
Čia galima nusipirkti tik ką sugautos šviežios žuvies ar kitų jūros gėrybių. 




Grįžtant namo, teko važiuoti 2013 m. iškastu Tom Lantos (Devil’s Slide) tuneliu.






Surašė: 
Asta Katiliūtė 
Burlingame, Kalifornija, JAV 
Autorės nuotraukos. 
(Tęsinys rugsėjo 30 d.)






2016 m. rugsėjo 2 d.

Stažuotė dr. J. Šliūpo archyve Burlingame, Kalifornijoje (2)


Dalinamės vyresniosios bibliotekininkės Astos Katiliūtės, šiuo metu esančios stažuotėje dr. Jono Šliūpo archyve, laisvalaikio įspūdžiais.

Pirmasis sekmadienis Burlingame 

Ryte atsikėlę pavalgėme pusryčius. Tada, apie 9:00 val. susiruošėme važiavimui aplink miestą. Vytautas padavė man mašinos raktelius ir pasakė, kad vairuosiu aš. Taigi, sėdome į mašiną. Susireguliavau sėdynę, veidrodėlius ir pradėjome kelionę. Mieste labai daug STOP ženklų, prie kurių būtinai privalai sustoti. Lietuvoje jų yra tik keletas, ypatingai Šiauliuose; ir tai beveik vairuotojai nestoja prie jų. Nustebino vairuotojų mandagumas: vieni kitus praleidžia, padėkoja. 
Apsukę ratą, grįžome į namus. Paskui susiruošėme į kelionę pažiūrėti San Andreas Fault. Kodėl būtent tai man buvo įdomu? O gi todėl, kad žiniasklaidoje pasirodė gąsdinančių pranešimų, jog San Andreas’o lūžio vieta, atrodo, yra kritinės būsenos ir, bet kuriuo metu, gali įvykti vienas galingiausių žemės drebėjimų. San Andreas’as yra vienas iš kelių lūžių žymintis ruožą tarp dviejų tektoninių plokščių – Ramiojo Vandenyno ir Šiaurės Amerikos. Jos juda viena kitos atžvilgiu. Ramiojo vandenyno plokštė juda šiek tiek greičiau, todėl įtampa tarp plokščių laikui bėgant didėja. Taigi, buvo smalsu pamatyti, kaip atrodo šis lūžis. 
Pasistatėme mašiną ir ėjome link vartų, link gražaus parko. Pakeliui einant, kalbėjau Vytautui, kad aš ketinau pradėti vaikščioti, bet vis neprisiruošiau. Vytautas parodė kur man reikia nueiti, o jis pasiliko manęs laukti. 
Taigi, pradėjau savo pirmą, įspūdžių pilną kelionę. 

Parko keliu nulipau žemyn nuo kalno. Nufotografavau labai švarų vandenį, tai – Crystal Springs Reservoir, rezervuaras iš kurio tiekiamas geriamas vanduo.


 Pakeliui pamačiau akmenį, ant kurio yra užrašyta informacija, kad su San Andreas’o lūžiu susijęs katastrofiškas žemės drebėjimas, įvykęs 1906 metų balandį, per kurį buvo visiškai sugriautas šiauriau esantis San Franciskas. 

Kairėje pusėje pamačiau keliuką. Pasukau link jo, labai jau smalsu buvo kur jis veda. Ėjau keliuku ir girdėjau kaip gražiai čiulba paukščiai. Medžių kvapas buvo svaiginantis. Apsvaigusi nuo tobulo gamtos grožio, kurio žodžiais apsakyti neįmanoma, sekiau paskui kitus 2 priekyje ėjusius žmones. Kažką svajojau, tyrinėjau aplinką. 
Staiga, dešinėje kelio pusėje, žolėje kažkas sukrebždėjo. Pasidarė šiek tiek nejauku, tačiau ėjau toliau. Trakšt, kairėje kelio pusėje, kažkas vėl sukrebždėjo. Vaje! - pagalvojau, juk čia turėtų būti pilna gyvačių. Čia juk, Kalifornija. Čia gali būti jos nuodingos; ir be to visokių vorų čia pilna, o jeigu koks tarantulas ar kokia juodoji našlė išlįs. Brr. Pasidarė nejauku, tačiau vijau baisias mintis toliau ir smalsumo vedama ėjau tolyn. Eidama galvojau, ką Vytautui papasakosiu anglų kalba apie tai, ką mačiau. Mintyse dėliojau sakinius. Kodėl būtent anglų kalba? O gi todėl, kad buvome sutarę, kad aš turiu įgyti kalbinės patirties. 
Tame parke sutikau labai daug žmonių: vieni - vaikščiojo, kiti - bėgiojo, treti - važinėjo dviračiais ar riedučiais. 

Praradusi laiko nuovoką, grožėdamasi gamta, žygiavau vis tolyn. Priėjau Jepson Laurel alėją, kurioje yra virš 600 metų senumo laurų medis, piknikų stalai bei restroom - poilsio kambarys (tualetas). 


Susimąsčiau, kiek gi kilometrų nuėjau? Tačiau nuovargio nejaučiau, tai pagalvojau, turbūt nedaug . Keista tai, kad nėra nurodyta koks atstumas nueitas. Darėsi karšta ir vandens neturėjau. Na, bet vedama smalsumo, vis tiek žygiavau pirmyn. Karštis vis darėsi didesnis. Kaito galva, o kepurės tai neturėjau. Tada nusivilkau golfą ir užsidėjau ant galvos. Pasidarė jau geriau. Apsisukau ir žygiavau atgal. Ėjau, ėjau, ėjau aš parko keliu ir kelio galo nemačiau. Pamačiau iš lėto priešais mane atvažiuojančią policijos mašiną. Prasilenkėme. Išgirdau, kad automobilis sustojo. Kas čia dabar bus? - pagalvojau. Pro langą iškišo galvą gražaus sudėjimo jaunas policininkas ir pašaukė: 

- “Ma’am, what’s your name?” 
- “My name is Asta.”- atsakau aš jam. 
O jis ir sako man: 
- “Your dad is missing you.” 
- “Yes, I think so, that he is missing me. I’m thinking I’m lost.” – atsakiau. Aišku visos situacijos dar nepaaiškinau jam. 
Pasisiūlė jis mane pavežti iki tos vietos, kur manęs laukė Vytautas. Na, smagumėlis! - pagalvojau aš. To dar nebuvo, kad manęs ieškotų su policija. Sėdėjau mašinoje, krizenau ir raudonavau iš gėdos. 
- “It’s a big shame.“- pasakiau jam. 
- “It’s okay.”- nusijuokė jis. “Is this your first time in police car?” – pasiteiravo jis. 
- “Oh, yes. This is my first time in police car.” – atsakiau. 
Tada jis man aprodė turimus ginklus, policininko lazdą (bananą) ir kitą turimą elektroninę įrangą automobilyje. Aš jam pasakiau, kad Lietuvoje policininkai taip pat turi tokias pat lazdas. 
Papasakojo jis man, kad yra iškviesta pagalba sužeistam vyrui. Išgirdau kaukiančias sirenas. Dievulėliau! Kas čia dabar darosi!, - pagalvojau aš. Privažiavome tą sužeistą vyrą. Mano gelbėtojas išlipo iš mašinos ir nuėjo link sužeistojo. Aš likau sėdėti mašinoje. Žiūrėjau, nusisukusi į jų pusę ir stebėjau kas ten vyko. Staiga, pajutau lyg mašina pradėjo riedėti. Pagalvojau, kad nuo nuovargio man pasivaideno. Pajutau, kad automobilis tikrai pradėjo riedėti. Na viršūnė visko! 
- “Hey! Help!” – sušukau aš. 
Bet kur tau išgirs kas mane. Pažiūrėjau atgal, plepėjo jis ten su šerifu. Mašina pradėjo riedėti dar greičiau. Pastebėjau, kad tuoj atsitrenks į medį. Pačiupau vairą ir pasukau į kitą pusę. Mašina toliau sau riedėjo smagiai. 
- “Hey! Help me! What to do!?” - sušukau aš keletą kartų. Ačiū Dievuliui! Pagaliau jis mane išgirdo, atbėgo ir sustabdė automobilį. 
- “I’m so scarred.” – iš išgąsčio pasakau jam. 
Fui, mašina sustojo. Nusijuokėme abu. Važiuojame toliau link Vytauto. 
Pakeliui palaikėme pokalbį. 
- “What are you doing in Lithuania?” – pasiteiravo jis. 
- “I’m a librarian.” – atsakiau. 
- “Oh, it’s good.” – palinkčiojo jis galvą. “How long you are in USA?” – susidomėjęs paklausė. 
- “Oh, it is just five days since I came here. Now I have something to tell about my journey to my relatives.” – leipau iš juoko. 
Pakeliui prisijungė dar vienas šerifo ekipažas. Cool! – pagalvojau aš. Bandžiau paaiškinti policininkui susidariusią situaciją. Pagaliau pasiekėme Vytautą. 
- “ I’m so sorry.” – bandžiau atsiprašyti Vytauto, kad užtrukau. 
Padėkojau policininkui. Paspaudėme vienas kitam ranką. Atsisveikinome. Įsėdau pas Vytautą į mašiną, važiavome namo. Aišku, viską pamiršau ką norėjau papasakoti anglų kalba Vytautui apie tai ką mačiau. Grįžus namo, streso numalšinimui, Vanda pasiūlė atsigerti balto Chardonnay vyno. Centrinės Kalifornijos vynai yra žinomi kaip vieni iš geriausių vynų. 
Po pietų nuėjau prie kompiuterio, pasidomėti apie tą parką kur ėjau. Taigi, to parko pavadinimas yra Sawyer Camp Trail. Kelio ilgis yra ~6 mylias (10 km.). Tai – vienas iš populiariausių poilsinių takų įlankos vietovėje. Asfaltuotas takas driekiasi nuo Crystal Springs tvenkinio krantų link San Andreas’o ežero. Čia galima išvysti (ar išgirsti) antis ir kitus vandens paukščius, elnius, kiškius, ir kitokius plėšrūnus (Vytautas minėjo, kad čia būna ir kalnų liūtų).

Surašė: 
Asta Katiliūtė 
Burlingame, Kalifornija, JAV 
Autorės nuotraukos. 
(Tęsinys rugsėjo 16 d.)


2016 m. rugsėjo 1 d.

Stažuotė dr. J. Šliūpo archyve Burlingame, Kalifornijoje (1)


        Bibliotekoje saugomas dr. Jono Šliūpo archyvas, kurį dovanojo Vytautas ir Vanda Šliūpai. Aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvą Vytautas Šliūpas 1987 m. įkūrė Kalifornijoje. 2005 m. spalio 13 d. tarp Šiaulių universiteto ir Vytauto Šliūpo buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, kuria universitetas įsipareigojo archyvą sutvarkyti, skleisti apie jį informaciją bei garantuoti prieinamumą visiems besidomintiems.

       
 Dalinamės vyresniosios bibliotekininkės Astos Katiliūtės, šiuo metu esančios stažuotėje dr. Jono Šliūpo archyve, laisvalaikio įspūdžiais.

Birželis
    Išaušo ankstyvas gegužės 31 d. rytas, 01:30 val. Du draugai vežė mane į Rygos oro uostą. Visą kelią žaibavo. O čia tai smagumėlis! – pagalvojau aš. Tik įvažiavus į Latviją pradėjo smarkai lyti, tačiau pasiekus Rygos oro uostą jau buvo ramu. Nusiraminau ir aš. Prie registratūros gavau lėktuvo bilietus ir atsisveikinusi su vaikinukais ėjau link „Security post“. Drebėjau kaip epušės lapas iš baimės. Vis dėlto, juk viena skridau ir dar į tokią tolimą šalį. Susiradusi B04 vartus, laukiau savo lėktuvo. Artėjo tas momentas, kai turėjo prasidėti skrydis į Frankfurto oro uostą, Vokietijoje. Lėktuvas pradėjo kilti.
      Frankfurto oro uostas didžiulis. Teko ilgai eiti iki Z62 vartų. Eidama žvalgiausi, čia daug įvairių tautybių žmonių. Artėjo momentas, kai reikėjo lipti į lėktuvą. Lėktuvas buvo įspūdingo dydžio: 3 eilės (po 3, 4, 3 vietas). Priešais kiekvieną keleivį buvo ekranas, kuriame gali žiūrėti ką nori: filmus ar kitokius video, klausytis muzikos ar tiesiogiai stebėti savo skrydį. Sočiai pavalgiusi, atsigėrusi vandens, kavos ir pasivaišinusi taurele „Weißwein“ (balto vyno), užmiegu. Vokietijos aviacijos kompanijos „Lufthansa“ skrydžio įgulos nariai šypsojosi, buvo itin mandagūs, paslaugūs bei dėmesingi. Kas be ko, toks jau yra jų darbas. Lėktuve yra galimybė prisijungti prie WiFi. Tai yra puiki proga pabendrauti su artimaisiais. Skrydis truko 11 val. 25 min. Atskridus į San Francisko oro uostą, reikėjo pereiti dar migracinę tarnybą ir muitinę. Teko apie 2,5 val. stovėti eilėje, kol priėjau iki posto. Daugybė žmonių ir minusas tame, kad nėra galimybės atsisėsti (nebent ant žemės). Pagailo mamų su mažais vaikais ant rankų. Joms tikrai nelengva buvo išstovėti.
      Žavus migracinės tarnybos pareigūnas pasidomėjo ar aš „married“. Atsakiau, kad ne, - „o, tai gerai!“ – nusijuokė jis. Na neblogai, - pagalvojau aš. Ėjau link bagažo skyriaus pasiimti savo lagamino. Sunerimavau, nes vos atradau. Pasiėmusi savo lagaminą ėjau link „Meeting Hall“. Ten manęs jau laukė Vytautas Šliūpas. Pasisveikinome, susipažinome ir išvažiavome link namų, esančių apie 5 km nuo oro uosto, į Burlingame, CA 94010.
     Pakeliui užsukome į parduotuvę. Vytautas papasakojo kaip perka, kur pigesni produktai ir t.t. Atvažiavus į namus, mus pasitiko Vanda (Vytauto žmona). Vanda pavaišino skaniais balandėliais ir baltu vynu. Taigi, pavalgėme, pakalbėjome ir aš nuėjau miegoti. Nors skrydžio metu juk atrodo nieko neveikiau, tačiau pasikeitęs laikas vis dėlto mane nuvargino.
     Naktį apie 2 val. prabudau, norėjau parašyti laiškus, bandžiau uždegti šviesą, bet nepavyko, nes čia gi JAV. Čia viskas kitaip. Aišku aš nepagalvojau ir nepasiteiravau kaip reikia lempą užsidegti. Sėdėjau lovoje tamsoje ir galvojau, kaip gi Lietuva gyvuoja? Perskaičiau internete informaciją kas gero Lietuvoje ir bandžiau vėl užmigti.

Surašė: 
Asta Katiliūtė 
Burlingame, Kalifornija, JAV 
Nuotraukos autorės.
(Bus daugiau)