Mokytojai ir tie, kurie buvo šalia

Mokytojo pašaukimas — dalinti.
Mokytojo laimė — būti pralenktam.
Mokytojo lemtis — amžinas nerimas
dėl tų, kuriuos pasitiko ir jau išlydėjo.
Mokytojo dalia — būti su jais visada:
klasės tyloje, mokyklos šurmulyje,
tuščiame kelyje — nuo rudens iki rudens ...

Nijolės Dlugauskaitės ir Kęstučio Kasparo solidžios apimties knyga „Širdies ir gero žodžio negailėję“.Lietuvos mokytojų istorijos, išleista 2010m.
Tai dokumentiniai, publicistiniai pasakojimai apie praėjusių laikų Lietuvos mokytojus, jų patriotizmą, apie lietuvišką žodį, dorą, pasiaukojimą vardan nueitos, dabartinės ir ateinančios dienos. Tie mokytojai – tai Povilas Kazėnas, Ona Kuodytė-Kazėnienė, Antanas Dlugauskas, mokytojų šeima – Petras, Antanas Vytautas Barniškiai, Jadvyga Barniškytė, Kazėnų šeimos draugė Elena Jumaševičienė, Jonas Kazėnas, Juozapas Stakauskas ir daug kitų.
Knygos įžangoje poetas publicistas Robertas Keturakis rašo, kad knygą „Širdies ir gero žodžio negailėję“ galima priimti kaip žvilgsnį į tą Lietuvos šviesuolių kartą, kuri lėmė tautinio atgimimo stebuklą XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje ir tapo 1918 metais atgavusios Nepriklausomybės savimonės pagrindu. Toji šviesuolių karta lėmė ir lietuvybės atsparumą tragiškiausiais nacistinės ir bolševikinės okupacijos dešimtmečiais. Tai buvo ne vien tautinės mokyklos kūrėjai. Tai buvo ir galios, perėmusios iš vyresniosios kartos gyvastingiausias vertybes. Tai buvo asmenybės, gebėjusios išsaugoti per tragiškas istorijos pervartas priešiškumo nuožmumą, nužmoginimo ir teroro siautėjimus, savo atsakomybės jutimą ir gebėjimą nepamesti visumos, kurioje švyti ir savosios tautos būtis“.

Vytautas Karvelis, Gyvenimo keliu : [pedagogo prisiminimai].2009m.

Turbūt retas studijavęs Šiauliuose nepažįsta arba nėra girdėjęs apie Vytautą Karvelį, ŠU Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Socialinės pedagogikos psichologijos katedros profesorių emeritą, socialinių edukologijos mokslų habilituotą daktarą, Lietuvių katalikų mokslo akademijos Šiaulių skyriaus pirmininką.
Savo knygoje autorius glaustai, bet atvirai ir nuoširdžiai pasakoja skaitytojams apie savo gyvenimą, darbą įvairių socialinių, politinių permainų metu.

2003 m. "Saulės delta" išleido Jono Krivicko paruoštą knygą
Mokytojų mokytojas Jonas Adomaitis.Gyvenimo, darbo, kūrybos bruožai iš laiškų,prisiminimų, straipsnių, recenzijų.

"Ne kiekvienas mokytojas nusipelno knygos apie save.O apie mokytoją Joną Adomaitį knyga parašyta,ją imame į rankas",-pratarmėje rašo prof. K.Župerka.
Leidinyje pasakojama apie žymiausią Šiaulių miesto mokytoją, lituanistą, Pedagoginio instituto dėstytoją, vertėją, ,teatro kritiką, publicistą, visuomenininką Joną Adomaitį.Pasinaudota mokytojo laiškais, straipsniais, kolegų, mokinių, studentų, artimųjų prisiminimais.Knygoje publikuojami prof. K.Župerkos, prof. A.Gudavičiaus, prof. B.Prėskienio ir kt. straipsniai; fotomenininko A.Musneckio fotografijos.


Krivickas Jonas. Praskriejo kaip vėjas.- 2006m.
Pirmojoje naujos serijos „Šiaulių miesto Garbės piliečiai“ knygoje garbus, ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje žinomas Mokytojas, kraštotyrininkas, ekskursijų vadovas, visuomenės ir kultūros veikėjas, Šiaulių miesto Garbės pilietis Jonas Krivickas pasakoja apie audringų karo įvykių nutviekstą vaikystę, varganus mokymosi metus, mokytojavimą Dzūkijoje ir Šiauliuose, kelionių po pasaulį įspūdžius, su meile kalba apie sutiktus žmones, ypač apie mokinius, kolegas. Mokytojo žvilgsnis plačiai aprėpia daugelį gyvenimo sričių, ironiškai ir skausmingai vertina visuomenės skaudulius. Knyga gausiai iliustruota.




Bronė Katinienė. „Ilga kelionė: Atsiminimų fragmentai“. Vilnius, 2010.

Plačiai žinomos mokytojos lituanistės Bronės Katinienės (1909–2006) atsiminimai aprėpia ilgą ir dramatišką laikotarpį – du pasaulinius karus, pokarį, sovietmetį.

Knygos autorė mokytojavo įvairiose Lietuvos mokyklose, vėliau dėstė literatūros mokymo metodiką universitetuose. Jos atsiminimai – autentiškas pasakojimas apie Lietuvos mokyklų ir pedagogikos raidą, paremtas unikaliomis ilgametėmis patirtimis, susietas su pilietinės savimonės raida. Atsiminimų tėkmė pagauna žinomas asmenybes, gyvus mokinių, mokytojų, šeimų gyvenimo vaizdus. Pasakojimas kupinas dvasingumo, meilės žmogui, tauriam mokytojo darbui. Kartu tai patriotizmo pamoka. Misija, kuri atlikta skirtingomis istorinėmis sąlygomis.

„Šiąnakt klausausi Bacho ir skaitau Aisčio „Pavasario simfoniją“, mintimis vis grįžtu prie tų gyvenimo šukių, prie likusių ir sudegusių džiaugsmo, vilties šipulių, įsirėžusių atmintin, lyg vaizdajuostėje slenkančių pro akis. Aš juos matau, net girdžiu – ir mažai kas šukes surinks ir sudėlios visas, išmes iš širdies tą skaudų nerimą, žymintį mūsų mokyklos miestą ir nueitą kelią... Bet šalia mokyklos dar būta visko, visas žmogaus gyvenimas nuo vaikystės ligi pražilusio plauko. Gyvenimas ir yra mokykla, atspindinti laiką, visuomenę, atskirą žmogų. “

Šias knygas rasite mūsų bibliotekoje.

Visada Jūsų laukiame !